Jurodivai.lt

Lietuvos Respublikos pilietybė – išėjusiems durys užtrenktos (I)

---

Nors pats dvigubos pilietybės klausimas yra aktualus jau seniai, tačiau iš naujo garuojantys dumbliai pakilo, sakyčiau, susidarius tipinei situacijai. Žymus Lietuvos krepšininkas Ž. Ilgauskas gavo JAV pilietybę ir, atitinkamai, remiantis LR Pilietybės įstatymo 26 straipsniu, neteko turėtos LR pilietybės. Vėl vieni pradėjo krapštytis pakaušius, kiti bambėti į internetą, o mūsų Prezidentė – veikti. O tipinėje situacijoje tipiniai politikai veikia tipiškai. Šiuo atveju tai pasireiškė siekiu esamame teisiniame reguliavime padaryti išimtį, kuri būtų specialiai pritaikyta konkrečiam asmeniui, galinčiam sukelti politinius reitingus plaunančias bangas. Tokiu būdu Seimui Prezidentės 2014-11-04 dekretu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo kašiorui Ilgauskui“ buvo pateiktos Pilietybės įstatymo pataisos, kurios turėjo kažkaip išspręsti susidariusią situaciją, kai I. Tobias yra vertesnė turėti dvigubą pilietybę negu Ž. Ilgauskas.

Pilietybės įstatymo pataisos parengtos motyvuojant, kad šiame įstatyme „nėra nustatyta galimybė Lietuvos Respublikos piliečiui, kuris turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir kuris įgijo kitos valstybės pilietybę, išsaugoti (neprarasti) Lietuvos Respublikos pilietybę“. Prezidentūros parengto projekto aiškinamajame rašte būtent taip ir argumentuojama, kad štai dabar visokie užsienio valstybės piliečiai išimties tvarka už ypatingus nuopelnus Lietuvai gali gauti jos pilietybę, išsaugodami ir anksčiau turėtą kitos valstybės pilietybę, o tie LR piliečiai, kurie turėjo ypatingų nuopelnų Lietuvai ir gavo kitos valstybės pilietybę, anksčiau turėtą LR pilietybę praranda. Pasak jų, toks reguliavimas yra „nepagrįstas ir objektyviai nepateisinamas“.

Šiuo metu situacija yra tokia: Pilietybės įstatymo 26 str. 1 d. sako, kad LR pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka LR pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos; to paties straipsnio 2 dalis sako, kad per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos privaloma raštu pranešti apie tai atitinkamoms Lietuvos Respublikos institucijoms; nepranešimo atveju Administracinių teisės pažeidimų kodekso 202 straipsnis numato baudą nuo 1 iki 5 tūkstančių litų.

Prezidentūros teisininkai, rūpindamiesi, kad Ilgauskas nebūtų nuskriaustas labiau nei Tobias, pasiūlė nustatyti tvarką, pagal kurią ypatingų nuopelnų Lietuvai turintis jos pilietis, gavęs kitos valstybės pilietybę, išsaugo turėtą lietuviškąją. Tam reikia per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įteikimo dienos Prezidentūrai paduoti prašymą dėl LR pilietybės išsaugojimo. Prie prašymo reikia pridėti 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) kitos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą; 3) ypatingus nuopelnus Lietuvai patvirtinančius dokumentus. Štai taip!

Taigi, gauni kitos šalies pilietybę, per 2 mėnesius rašai prašymą Prezidentei ir kol jos sudaryta komisija svarsto tavo prašymą bandai sau atsakyti į klausimą – štai šiuo metu pas tave dviguba pilietybė ar ne?

Tokį Prezidentūros pasiūlytą projektą nesmarkiai pabarė Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas ir Seimo kanceliarijos teisės departamento teisininkai – daugiausia remtasi Konstitucinio teismo išaiškinimu, kad dviguba pilietybė turi būti ypatingai retas reiškinys ir nepageidaujama situacija, kai įstatymo leidėjas nustato tokį reguliavimą, kuriuo plečiamas dvigubą pilietybę galinčių turėti asmenų ratas. Logika čia maždaug tokia, kad jeigu jau yra pasakyta, kad kažkas yra „išimtinis“, tai jeigu tą „išimtinių“ ratą norima praplėsti nuo dviejų „išimtinių“ tenkančių dviem šimtam tūkstančių iki trijų, tai jau yra blogai, „nes subjektų ratas plečiamas“ ir „yra tikimybė, kad tai taps visuotinai paplitusiu reiškiniu“.

Buvo pateikti ir kiti argumentai pvz. ar toks prašymas Prezidentūrai „dėl išsaugojimo“ suprantamas ir kaip LR tarnybų informavimas apie svetimos valstybės pilietybės įgijimą? Nes juk reikia per 2 mėnesius apie kitos valstybės pilietybės įgijimą informuoti atitinkamas LR tarnybas, priešingu atveju gresia bauda nuo 1 iki 5 tūkst. Kitas klausimas – ką reiškia „išsaugoti pilietybę“? Juk LR pilietybės netenkame, kai gauname kitos valstybės pilietybę – taigi nuo to momento kai Ilgauskas priėmė kitos valstybės pilietybę jo teisinis ryšys su LR nutrūko ir formaliai jis nuo Tobias niekuo nebesiskiria, jis toks pats užsienio valstybės pilietis. Taigi, nelabai aišku ar Ilgauskui LR pilietybė yra suteikiama išimties tvarka ar gražinama LR turėtoji.

AsmeniškaI man kilo dar ir toks klausimas – jeigu tapus užsienio valstybės piliečiu LR pilietybės netenkama, tai kokia tada apskritai prasmė nustatyti 2 mėnesių terminą prašymui „dėl pilietybės išsaugojimo“ paduoti? O jeigu priėmęs kitos valstybės pilietybę to nepadarai, tada kas? Tipo, Ilgauskai, mes tau būtume suteikę LR pilietybę išimties tvarka už nuopelnus, bet nuo to laiko kai tapai JAV piliečiu ir pateikei prašymą, praėjo jau ištisi 5 mėnesiai. Sorry, dabar bendrąja tvarka 10 metų natūralizuokis kaip užsienio pilietis.

Šiek tiek išgėręs vyno, sugalvojau geresnę tvarką – ypatingai Lietuvai nusipelnę piliečiai turi kreiptis į LR Prezidentę ne po kitos valstybės pilietybės gavimo, o prieš tai. Rašai prašymą į Prezidentūrą, pridedi tapatybę patvirtinantį dokumentą, pažymą apie ypatingus nuopelnus ir prašai, kad paliktų LR pilietybę po to, kai priimsi kitos valstybės pilietybę. Suprantu, kad atrodo kažkiek panašiai kaip vyro prašymas pateiktas žmonai už ypatingus nuopelnus puoselėjant judviejų šeimyninį gyvenimą leisti vienam paturistauti po nelegalius nepilnamečių viešnamius Tailande. Atrodo keistai, bet nuo to, kad prašymas pateikiamas po to, geriau neatrodo. Įsiklausykite – už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei, leidžiama tapti ir kitos valstybės piliečiu.

Ta proga teko dar kartą peržvelgti Konstitucinio Teismo pateiktus pilietybės išaiškinimus ir visur gausiai cituojamame 2003-12-30 nutarime radau pastraipą, į kurią neatkreipė (ar nenorėjo atkreipti) dėmesio nei Prezidentūros, nei Seimo teisininkai, tačiau kur dar 2003 m. aiškiai pasisakoma Ilgausko atveju:

<…> įstatymo <…> formuluotė „nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės“ reiškia ir tai, kad nuopelnų Lietuvos valstybei turi turėti ne bet koks asmuo, o būtent užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės. Taigi sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, <…>turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės.

<…>Už nuopelnus Lietuvos valstybei Lietuvos Respublikos piliečiams gali būti skiriami Lietuvos valstybės apdovanojimai  (ordinai, medaliai ar kiti pasižymėjimo ženklai), tačiau Lietuvos Respublikos piliečių ankstesni nuopelnai Lietuvos valstybei, jiems atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės ar jos kitaip netekus, negali tapti užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnais Lietuvos Respublikai, kuriems esant jiems išimties tvarka galėtų būti teikiama Lietuvos Respublikos pilietybė. Kitoks <…> aiškinimas reikštų, kad ta pati veikla, kuri yra Lietuvos Respublikos piliečio nuopelnai Lietuvos valstybei ir už kurią Lietuvos Respublikos piliečiui gali būti skiriami valstybės apdovanojimai, kartu yra ir užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnai Lietuvos valstybei, už kurią – jeigu Lietuvos Respublikos pilietis netektų Lietuvos Respublikos pilietybės ir taptų užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės – jam gali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka. Akivaizdu, kad toks <…> aiškinimas būtų teisiškai nepagrįstas vien dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka užsienio piliečiui ar asmeniui be pilietybės nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas.“ 2003-12-30 KT nutarimas (V, 9).

Skaitant Pilietybės įstatymą, man susidarė įspūdis, kad šiuo metu jame nustatytas reguliavimas yra kategoriškai priešiškas visiems lietuvių kilmės asmenims, kurie turėdami LR pilietybę priėmė kitos valstybės pilietybę po 1990-03-11. Pasikartosiu, aš nekalbu apie tam tikrą „dėmesio neatkreipimą“ ar „nesirūpinimą“. Šis 2010 m. redakcijos įstatymas, paremtas nuo 2003 m. šiuo klausimu plėtojama Konstitucinio Teismo doktrina, sąmoningai užkerta bet kokius kelius šiai kategorijai asmenų išsaugoti turėtą LR pilietybę tapus kitos valstybės piliečiais. Nėra taip, kad įstatymas nenumato galimybės išsaugoti LR pilietybę tiems, kurie po 1990-03-11 gavo kitos valstybės pilietybę. Tokia žmonių grupė yra aiškiai išskirta, tikslingai užkertant jai bet kokią galimybę išsaugoti anksčiau turėtą LR pilietybę kaip antrąją.

Pavyzdžiui 9 straipsnis „Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas“ šiai grupei žmonių netaikomas (taikomas LR pilietybę turėjusiems iki 1940-06-15 ir jų palikuonims, kurie LR pilietybės neturi).

Šiai žmonių grupei netaikomas ir 10 straipsnis „Lietuvių kilmės asmenų teisė įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka“, kadangi tam, kad gauti pilietybę supaprastinta tvarka reikia a)nebūti kitos valstybės piliečiu; b) būti niekada neturėjus LR pilietybės.

18 straipsnis numato užsieniečių „natūralizacijos“ sąlygas (pvz. pastaruosius 10 metų gyventi Lietuvoje), o 20 straipsnis „Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka” sako, kad Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali išimties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintiems kitų valstybių piliečiams, kurie integravosi į Lietuvos visuomenę, netaikydamas jiems šio įstatymo 18 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. Taigi šita pilietybės suteikimo išimties tvarka yra traktuojama, kaip specialioji tvarka nusipelniusiems užsieniečiams, bendrame užsieniečių natūralizacijos kontekste. Tą patį sako ir Konstitucinis Teismas: „pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis“. (2013-03-13 KT sprendimas)

Taigi iš to kas išdėstyta aš darau išvadą, kad Ilgauskui parašius prašymą Prezidentei „dėl LR pilietybės išsaugojimo“, prie to prašymo galiotų pridėta pažyma tik apie tokius jo ypatingus nuopelnus Lietuvai, kuriuos jis įvykdė jau po to, kai jam buvo suteikta JAV pilietybė. Pilietybės suteikimas (ar grąžinimas) už jo nuopelnus jam būnant LR piliečiu prieštarautų …ehm… Konstitucijos dvasiai.

Ir tada Ilgauskas mūsų valdininkams drėbė kai šūdu per akis, su papildomais manipuliacinio trolingo elementais:

Bet mūsų biurokratai… jei jiems tėvas nelabai geras, ir savo sūnų abu pasus sudėjęs atsiųsiu. Nebus trijų Ilgauskų, bus ramiau valstybei. <…>Kaip galima atimti tai, ko nedavei? Aš buvau ir liksiu lietuvis. <…> Dabar iš akių dings trys Ilgauskai, gal kam nors bus lengviau kvėpuoti. O mano gyvenimas nepasikeis. Man lengvatų nereikia. <…> Biurokratai gali pabučiuoti man į užpakalį. Lietuvoje nieko nesu tokio svarbaus padaręs. Ačiū. Pasilikite tą pilietybę sau. Man nereikia nieko išskirtinio. Niekuo nesiskiriu nuo kitų lietuvių, kurie gyvena Amerikoje, Europoje ar Australijoje. Arba duokite pilietybę visiems, arba niekam.

TO BE CONTINUED…