Filmai. Pompėja (2014). Kai siužetą gelbėja katastrofa.

Oleh: Kreivarankis
November 2, 2014

SPOILER ALERT!

Dėl visa ko perspėju, tačiau jeigu jūs priklausote tokiai žmonių kategorijai, kuriems bežiūrint šį filmą net ir jam įpusėjus vis dar įdomu kuo viskas baigsis, tuomet man visiškai negaila jūsų sugadinto malonumo. Perspėjau dėl to, kadangi save laikau europiečiu-humanistu.


Jei neklystu, tai Žižekas pastebėjo, kad filmo „Titanikas“ siužetą išgelbėjo aisbergas*. Tiesiog sunku įsivaizduoti kaip būtų toliau susiklostę santykiai tarp vargšo klajojančio dailininko ir išlepintos aristokratų panelės nuo to momento vos tik jiedu būtų drauge išlipę ant kranto. Aisbergo misiją filme „Pompėja (2014)“ perima ugnikalnis. „Pompėjos“ siužetas, padrikai vystomas vienas durnas žingsnis po kito, galiausiai pasiekia tokią makalynę, kad ugnikalnio išsiveržimas suteikia savotišką palengvėjimą. Kaip ir užsitęsusios filmo herojų kvailos diskusijos apie laisvę, meilę, gyvenimą, kurias retkarčiais pertraukdavo nuo požeminių virpesių kratymo iš palubių byrantis tinkas ir galiausiai užbaigė klausytojų kančias susimylėjęs nutraukti ugnikalnis.

Pagrindinį vaidmenį filme atlieka „Games of thrones“ žvaigžduliukas Kit Harington, todėl čia irgi bus ilgesingai vartomos liūdnos benkarto akys, o veido išraiška vers spėlioti kiek dar liko iki to momento kai filmo herojus pratrūks ašaromis.

Taip atrodo išraiška žmogus, kuris nusiminė dėl to, kad jam teko kovoje nužudyti apie 20 gladiatorių

Taip atrodo išraiška žmogus, kuris nusiminė dėl to, kad jam teko kovoje nužudyti apie 20 gladiatorių

Jo mylimoji (Emily Browning) net nepasivargino filmo metu susprogdinti seksualumo bombos, visus su sprogimais susijusius klausimus palikdama spręsti ugnikalniui. Gal ir teisingai, bo nereikia plėšytis virš savo galimybių…

Filme atpažįstami epizodai iš tokių istorinės kinematografijos šedevrų kaip „300“ ir „Gladiatorius“. Kai netikėtai išgirdau vyrišką kriokimą „puuush!” (tuo metu žiūrėjau ne į ekraną, o į savo mobilų telefoną), tai pagalvojau, kad į areną išleido karalių Leonidą su skiautere ant šalmo, bet pakėlęs akis įsitikinai, kad visgi ne – ten dar tie patys majačinasi, kur iš pradžių buvo. Vėl tas pats niekingų Romos valdžiąžmogių noras arenoje atvaizduoti savo pergalingus mūšius ir vėl jų surežisuotą scenarijų sugriaunantys gladiatoriai ir vėl tas „dėjau ant jūsų“ pasakytas į areną, ir vėl jokios kitos išeities kaip thumb up.

Jeigu mes „Titaniką“ galime bent jau pavadinti filmu apie laivo katastrofą, tai „Pompėja“ sunkiai partraukia net tiesiog iki filmo apie ugnikalnio išsiveržimą. Kažkaip mažokai man ten buvo visokių pastatų griuvimo ir traiškomų žmonių, bet gal aš pernelyg kraugeriškas. Nors išsiveržusio ugnikalnio vardu Vezuvijus teigiamą indėlį į siužeto atomazgą jau spėjau čia porą kartų pažymėti, tačiau telieka apgailestauti, kad net ir jis nesugebėjo to padaryti drastiškai ir iškart, kaip priderėtų. Dėl tokio Vezuvijaus lėtapėdiškumo Kit Harington dar spėja ne tik pasimušti su pagrindiniu antagonistu, bet dar ir paklausti jo koks dabar yra skirtumas iš to, kad jisai (t.y. antagonistas) turi senatoriaus titulą. Shame on you, Vezuvius (tua culpa!).

Galiausiai Kit Harington su savo mylimąją raiti ant vieno žirgo išsiveržia iš miesto ir šuoliuoja tolyn nuo neišvengiamai artėjančio dūmų ir ugnies debesies. Tai jau antras jų nesėkmingas bandymas filmo metu pabėgti iš šio miesto – pirmą kartą jiedu irgi kartu ant vieno žirgo bandė pabėgti, bet jos tėvo tarnai pavijo ir abu gražino atgal. Gaila, bet nepadarius reikiamų išvadų antras kartas vėlgi baigėsi nesėkmingai, o trečio karto, kuris nemeluoja, scenaristai numatę nebuvo.

Visgi pabaigoje filmo kūrėjams pavyko išvengti analogijų su „Titaniku“, kur dviems žmonėms buvo likusi tik viena lenta, kuria galėjo pasinaudoti tik vienas iš jų ir laimingoji tenai buvo Kate Winslet. „Pompėjoje“ herojaus mylimoji (jau apie ją spėjau blogai atsiliepti, tai nebesikartosiu) nugena žirgą tolyn ir bučinyje su herojumi išnyksta liepsnose. Tokį poelgį šiek tiek paaiškina ir tai, kad šiedu, „priešingai Titaniko“ porelei, viso filmo metu taip ir nespėjo suartėti lytiškai, nors laiko tam turėjo nepalyginti ilgiau.

Archeologų džiaugsmui, Vezuvijaus pelenų užkonservuoti jų susijungę kūnai išliks amžiams, o juos jungianti kūno dalis, deja, bus mylimųjų lūpos. Gal ir gerai, nes nepatogu nuo archeologų, tačiau jei jau prisiminus vieną iš egzistencinių dar gyvo herojaus klausimų, tai „koks dabar skirtumas?“

Juos amžinai sujungė lūpos.

Juos amžinai sujungė lūpos.

Tags: , , ,

Category: Filmai, Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

No Comments

Leave a Reply