Istorija apie tai koks, visgi slidus tipas buvo Heideggeris
Martinas Heideggeris mąstė žodžiais. Jo filosofija vis grįždavo prie Būties ir esinio apmąstymo. “Būtis” vokiškai reiškia “Sein”, o “esinys” – “Seiende”. Plika akimi matyti, kad vokiškame variante raidžių konfigūracijos šiuose žodžiuose yra daug panašesnės. Tada, siekdami išgauti analogišką panašumą lietuvių kalboje, vokišką žodį “Seiende” galime versti kaip “buvinys”. Taigi būtis yra. Ir buvinys yra. Tačiau vokiškai žodžio “būti” tariamoji nuosaka yra “sein” t.y. lygiai taip pat kaip žodis “Sein”, tik iš mažosios raidės. Sein, Seiende, sein. Būtis, buvinys, būti.
Jo knyga vadinasi “Būtis ir laikas”, “Sein und Zeit”. Lietuviškai tartume zain und cait (“S” kaip “Z”, “Z” kaip “C”, o “ei”, kaip “ai”). Turėtų gautis kažkaip aštriai, lyg peiliu pjautume – Sain und Cait. Ir šiuo atveju, jeigu Heideggeris daro prielaidą, kad būtis ir yra laikas, tai vertėjas iš vokiečių kalbos lyg ir turėtų atsižvelgti į šį dviejų žodžių sąskambį. O taip pat reikia nepamiršti ir to, kad vokiškai žodis “būtis”, tariamas lygiai taip pat kaip “būti” t.y. “Sein” ir “sein”, ko išreikšti lietuviškai greičiausiai neįmanoma. Tariant šiuos žodžius vokiškai, be konteksto juos galime atskirti tik užrašytus, kadangi visi daiktavardžiai vokiečių kalboje prasideda iš didžiosios raidės.
Taigi tardami žodį “būtis” kažką mes jau turime omenyje, mes kažką jau įsivaizduojame, nors galbūt mums atrodo, kad mes neįsivaizduojame nieko. Tačiau tai yra netiesa – mes įsivaizduojame daiktavardį, kai tuo tarpu žodį “būtis” ištarus vokiškai, mūsų pašnekovas dar nežinos ar buvo ištartas žodis “būti” ar žodis “būtis”. Mąstydami apie būtį, dar prieš kažką apie tai įsivaizduodami, nors jau pats toks įsivaizdavimas yra sunkiai įmanomas, mes jau iš pat pradžių galime nuklysti visai kitur, kadangi mes bandytume įsivaizduoti kažką, kas mūsų sąmonėje jau įsitvirtino kaip daiktavardis, nors galbūt tai yra veiksmažodis. Ir ne dėl to, kad mes nežinome, kas sakoma “Sein” ar “sein”, o dėl to, kad mes netgi nežinome ar pats “Sein” nėra veiksmažodis, kuris tik užrašytas kaip daiktavardis, vien tik dėl to, kad parodyti mums, jog “Sein” yra kitoks veiksmažodis kaip “sein”.
“Sein ist das Seiende nicht”– sakė Heideggeris (“Būtis nėra buvinys”). Ir kosminė dulkė Marse, ir dramblys Afrikoje yra. Jie yra ir tai yra bendra tarp jų, kad jie yra. Bet negalima sakyti, kad pati Būtis yra, taip kaip yra dulkė ar dramblys, nes būtis yra pats buvimas apjungiantis visus buvinius (arba esinius), gryniausiu savo pavidalu. Taigi dramblys yra, dulkė yra, o būtis ko gero buvoja. Būtis reiškiasi per betarpišką žmogaus patirtį, kurią Heideggeris vadino “Dasein”. Heideggeris sakė, kad kalba yra būties namai.
Tai, koks slidus ir sunkiai su visa savo filosofija pagaunamas tipas buvo tas Heideggeris liūdija ir kai kurie jo gyvenimo epizodai. 1933 m. jis įstojo į nacionalsocialistų partijos gretas ir tapo Freiburgo universiteto rektorium. Tiesa rektoriavo neilgai, nusivylė nacių ideologija ir užsisklendė savo tolimesniuose filosofiniuose tyrinėjimuose. Vėliau, pasibaigus Antrąjam pasauliniam karui, atsižvelgiant į jo praeities flirtą su naciais jam buvo uždrausta dėstyti universitetuose, tačiau bet kuriuo atveju jis jau buvo žvaigždė. Nuo pat “Sein und Zeit” pasirodymo 1927 metais, jis buvo skaitomas, cituojamas, garbinamas. Jo filosofija buvo tiesiog neapeinama.
Jo santykį su naciais bandė aiškinti ne vienas filosofas. Nenuostabu, kad rasti kažkokių nacizmo ideologijos daigų jo tekstuose reikėjo turėti bent jau filosofijos daktarui prilygstančią erudiciją. Vieni rasdavo, kiti nelabai. Juolab, kad pats Heideggeris atkakliai susilaikydavo nuo bet kokių savo praeities vertinimų. Ir toks jo tylėjimas, dar netgi nė nepradėjus gyti Holokausto žaizdai, atrodė kaip iššaukiantis cinizmas. Vieni jį kaltino, kiti jį gynė, tuo pačiu patys susipainiodami savo vertinimuose. Kartais netgi jų asmenybės sukurdavo keistą kontrastą, pvz. viena jo gynėjų buvo žymiausia 20 a. totalitarizmo teoretikė žydė Hannah Arendt, jo buvusi studentė ir meilužė.
Tuo tarpu Heideggerio filosofija ir toliau darė įtaką egzistencialistams, fenomenologams, teologams, hermeneutikams, net ir į ten, kur buvo stengiamasi nuo jos atsiriboti, ji smelkėsi į visur pro kiekvieną plyšelį, net ir tada kai iš jo buvo šaipomasi, kaip iš paprasčiausio žodžių žonglieriaus ir šarlatano, jo mintys vistiek palikdavo savo pėdsakus. O jis vis tylėjo ir žvelgė į visus tomis savo gudriomis švabo valstiečio akutėmis, neleisdamas į save pažvelgti giliau, nors visi žinojo, kad ten pas jį yra labia gilu.
Tai, štai visai neseniai klausydamasis vienos paskaitos išgirdau tokią istoriją. Jau po karo Heideggeris buvo pakviestas į kažkokį oficialų susitikimą. Nors dėstyti jam buvo uždrausta, tačiau auditorija iki jam atvykstant jau buvo prisipildžiusi sausakimša, nepaisant prieštaringų svečio personos vertinimų, kiekvienas norėjo žūtbūt išgirsti kalbant Vokiečių Meistrą, Žodžio Magą, Filosofijos Kunigaikštį.
Jam įėjus visa auditorija vieningai atsistojo, tokiu būdu išreikšdama pagarbą. Neatsistojo tik vienas garsus žydų intelektualas, tuo norėdamas parodyti savo pasipiktinimą dėl Heideggerio laikysenos įvertinant savo praeities ryšius su nacistais. Jis sėdėjo ant vieno iš tų ilgų siaurų suolų, kurie į auditoriją buvo įnešti iš lauko, kad viduje galėtų susėsti kuo daugiau žmonių ir kadangi jis sėdėjo ant paties suolo krašto, tai visiems kitiems vienu metu pagarbiai atsistojus, jis kartu su visu suolu nugriuvo ant žėmės.
Va kažkaip panašiais būdais ir plito Heideggerio filosofiją ir jo autoritetas. Paskutinė pastraipa ir buvo tai, ką jums norėjau papasakoti, o visas aukščiau parašytas tekstas, tėra įvadas į ją, kad jums būtų lengviau suprasti to, kas įvyko esmę.
comments feed
No Comments