Dviguba pilietybė – išėjusiems durys užtrenktos (II)
Visai nedaug laiko praėjo nuo mini-skandalo kai JAV pilietybę priėmęs ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas pasiūlė mūsų biurokratams pabučiuoti į užpakalį, tuo netgi iššaukdamas eksprezidento V. Adamkaus nepasitenkinimą, nes juk negalima taip – užpakalio bučiavimas su biurokratine tarnyba nesuderinamas.
Galima įvairiai vertinti Ž. Ilgausko nuopelnus Lietuvai. Tenka tik paspėlioti kiek šansų jis būtų turėjęs tapti tuo, kuo tapo, jei būtų gimęs ne Lietuvoje (ir būtent Kaune), o pvz. kokioje Moldavijoje, Bulgarijoje, Estijoje ar Airijoje. Ž. Ilgauskas savo gyvenime viską pasiekė savo darbu ir talentu, tačiau Kaunas tikrai nėra pati paskutinė vieta pasaulyje, kurioje peraugęs paauglys galėtų realizuoti savo kaip krepšininko potencialą. Ko gero pagrindiniu Ž. Ilgausko nuopelnu Lietuvai yra priskiriamas „Lietuvos vardo garsinimas“. Mane patį beveik kiekvieną kartą išgirdus apie tai, kad kažkas yra šaunuolis, nes garsina Lietuvos vardą užsienyje, nupurto prisiminimai apie Pupų Dėdės žygdarbius.
Galima nemėgti Ž. Ilgausko dėl to, kad tapęs NBA žvaigžde jis niekada nesurado galimybės sužaisti Lietuvos rinktinėje arba dėl jo arogantiško pasiūlymo biurokratams. Taip pat galima sakyti, kad dviguba pilietybė apskritai yra absurdas, kadangi „negalima būti įsipareigojus dviems suverenams“ (Nors kaip negalima, jeigu galima? Tereikia vienam iš tų suverenų būti ypatingai nusipelnius). Galima turėti įvairius įsitikinimus ir nuostatas, tačiau situacija, kai JAV pilietis Ž. Ilgauskas praranda nuo gimimo turėtą Lietuvos pilietybę ir tuo pat metu kažkur kažkokiose varžybose už kažkokią tai šalį čiuožianti JAV pilietė I. Tobias Lietuvos pilietybę turi, neatrodo normali.
O kol kas Jums dainuoja nusipelniusi Rusijos Federacijos artistė ir Lietuvos Respublikos pilietė Kristina Orbakaitė (pasiklausykite ir pasigrožėkite – ir vaizdas, ir garsas identiškai meniški).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. apie dvigubos pilietybės atvejį sako: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.
Ši nuostata, Konstitucinio Teismo nuomone, reiškia, kad „tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“. Išsakęs interpretacinę mintį, kad „atskiras“ reiškia „išimtinis“, Konstitucinis Teismas netgi nepatingėjo atsiversti Lietuvių kalbos žodyną ir pasižiūrėti ką reiškia žodis „išimtinis“ – atitinkamai tai reiškia „išskirtinis“, „ypatingas“, „nepaprastas“ (2006-11-13 nutarimas).
Aš pats apie šį išaiškinimą galvoju maždaug šitaip: tarkim, yra 60 dėžių su užrašu „Statybinės medžiagos“, atidarius trisdešimt nustatyta, kad dešimtyje dėžių yra cementas, o dvidešimtyje – žvyras, likusių dėžių niekas neatidarinėjo, vėl užkalė tas, kurios buvo patikrintos ir visas dėžes išsiuntė adresatui, užrašę važtarašty „60 dėžių, iš jų 40 su žvyru, o 20 su cementu“. Viskas lyg ir logiška ir suprantama bet kažkoks netikrumo sukeltas nesmagumas lieka. O turint omeny, kad jokių nuopelnų Lietuvos Respublikai neturinti, visiškai į Lietuvos visuomenę neintegruota ir jai abejinga Izabela Tobias yra vertesnė turėti dvigubą pilietybę negu Žydrūnas Ilgauskas, tasai nesmagumas tik stiprėja.
Konstitucionalistas Vytautas Sinkevičius aptardamas dvigubos pilietybės problematiką pateikia, epinę citatą iš 1937 m. balandžio 15 d. Vidaus reikalų ministerijos aplinkraščio Nr. 50745: „[kai] Lietuvos pilietis, tapęs kurio Amerikos krašto piliečiu ir vėliau apsigyvenęs Lietuvoje, prašo duoti jam Lietuvos pasą, jo prašymą reikia patenkinti pagal Vidaus pasams duotas taisykles, (…) jo turimąjį amerikonišką pasą laikyti vidaus paso davimo byloje nepanaikinus ir savininkui pareikalavus tą pasą grąžinti nesuteptą, gi duotąjį vidaus pasą tuo atveju atimti ir laikyti byloje“. Taip pat V. Sinkevičius pateikia 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnį, kurio 1 dalis sako, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“, o 2 dalis – „Įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“.
Šios nuostatos (o taip pat ir jo pateiktos kitos, kurių čia nebecituosiu), V. Sinkevičiaus nuomone, parodo, kad dviguba pilietybė buvo draudžiama ir tarpukariu ir tokia jo išvada atrodo keistai, kadangi, mano nuomone, šios citatos kaip tik parodo, kad dviguba pilietybė buvo įmanoma. Klausimas aktualus šiandien yra “kam?“ ir ypač „kiek?“, tačiau būtent šiuo rakursu V. Sinkevičius dvigubos pilietybės problemos Tarpukario Lietuvoje nenagrinėja.
Kitoje vietoje V. Sinkevičius sako (20 psl.): Perfrazuojant garsų posakį, kad JAV Konstitucijos tėvai – kūrėjai tikriausiai apsiverstų karstuose sužinoję, kaip JAV Aukščiausiasis Teismas šiuo metu aiškina jų sukurtos Konstitucijos nuostatas, belieka pasakyti, kad Lietuvos Konstitucijos kūrėjai, ko gero, taip pat net nesapnavo, kad kas nors mėgins aiškinti esą jie parengė tokią Konstituciją, kuri įstatymų leidėjui leidžia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai beveik visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pvz. Rusijos, piliečiai.
Argumentacija primena nuogąstavimus, kad jeigu šiandien pvz. panaikinsim mirties bausmę, tai rytoj ko gero pradėsim žmogžudžiams dalinti ordinus ir medalius. Galimybė praplėsti dvigubą pilietybę turinčių asmenų ratą, sutapatinama su situacija, kad dvigubą pilietybę turi „beveik visi“. Taip ir likau nesupratęs, kodėl vartojamas tas „beveik“ – jei jau gresia tokia situacija, tai kodėl nerėžus iš peties – o kas jeigu visi pasiims dvigubas?
Vėlgi išvedinėjant analogijas, galima skaudžiai paslysti. Jei jau V. Sinkevičius pats pripažįsta, kad JAV „Konstitucijos tėvai“ apsiverstų grabuose sužinoję kaip JAV Aukščiausiasis Teismas šiuo metu aiškina jų parašytą Konstituciją, tai kokia prasmė tame pačiame sakinyje spėlioti ką sapnavo mūsų Konstitucijos kūrėjai, kai rašė jos tekstą? Kita vertus kaip ir derėtų turėti omenyje, kad palyginus su JAV, mūsų nemažai mūsų „Konstitucijos tėvų“ vis dar gyvi, tačiau jau vartosi net ir nebūdami karstuose. Jei jau taip svarbi jų nuomonė tai gal Konstituciniam teismui vertėtų prieš priimant vieną ar kitą sprendimą atsiklausti jų, dar gyvų likusių, nuomonės? Ko gero, tokiu atveju niekaip nebūtų pavykę išaiškinti, kad pvz. mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai.
O vienas iš jų, Kovo-11 akto signataras, teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas neseniai pasisakė ir dvigubos pilietybės klausimu: „Štai atvejis su dviguba pilietybe. Kuriant Konstituciją dėl to mūsų grupėje vyko labai aršūs ginčai: aš buvau už tai, kad lietuviai, kad ir kur jie gyventų, galėtų būti ir Lietuvos piliečiais. Egidijus Jarašiūnas buvo visai kitos nuomonės. Komisija neturėjo jokio pirmininko, kurio žodis būtų paskutinis, Vytautas Landsbergis, nors ir buvo valstybės vadovas, kuriant Konstituciją dalyvavo turėdamas vieną balsą. Aptarinėjome emigrantų padėtį, galimą emigraciją ateityje, aptarinėjome net mūsų pačių galimą priverstinę emigraciją. Reikėjo ieškoti kompromiso. Nepamenu gerai, kas pasiūlė, bet sutarėme, kad dvigubos pilietybės klausimus geriausiai išspręs pilietybės įstatymas, priklausomai nuo aplinkybių, reikmių ir politinės padėties. Tą visados galės nustatyti Seimas priimdamas įstatymus, tad 12 straipsnyje įrašėme, kad paprastai Lietuvoje žmogus gali turėti tik vieną pilietybę, tačiau atskirais įstatymų nustatytais atvejais gali būti ir dviguba pilietybė. Ir niekur Konstitucijoje nėra žodžio „išimtis“. Tačiau Konstitucinis Teismas atskirą atvejį išaiškino kaip išimties atvejį, nors, iškilus ginčui dėl pilietybės, Konstitucinio Teismo darbas buvo tik patikrinti, ar tie atskiri atvejai yra numatyti įstatyme, ar jų nėra.“
Tuo tarpu Lietuvos įstatymuose įtvirtintas dvigubos pilietybės teisinis reguliavimas kelia jau ir be to teisėjų durnais švilpukais išerzintiems mūsų krepšininkams naujus iššūkius – visai neseniai labai tykiai praėjo žinutė, kad ką tik gimęs Jono Valančiūno sūnus, pagal Kanados teisėje galiojantį ius soli principą, tapo Kanados piliečiu. Šiuo metu jis turi ir Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau iki jam sukaks 21 metai (Pilietybės įstatymo 7 str. 1 dalis), jis privalės apsispręsti dėl vienos iš jų. Jeigu jis nepriiminės jokio sprendimo tai Kanada ir toliau nekreips į tai dėmesio, o Lietuva iš jo savo pilietybę atims, padarydama jį „grynakrauju“ kanadiečiu.
Žinia, Remigijaus Ačo anūkas nepražus, tačiau ne visi išvykę į užsienį jais yra.
comments feed
No Comments