Apie meilę krepšinio rungtynių žiūrėjimui (galima ir su alum)
Nu ką aš galiu pasakyti apie meilę krepšiniui. Bet kuriuo atveju kalbama apie banalų dalyką, nes tiek krepšinis, tiek meilė iš tiesų yra gana banalūs dalykai. Juk mes visi žinome, kad esame tik laikinos būtybės šiame pasaulyje, tačiau tokia jau mūsų prigimtis, kad gyvename taip, tarsi to nesuvoktume.Meluojame, vagiame, pykstamės dėl atlyginimo, pavydime, dėl kažko stengiamės, kažko siekiame. Visa tai darome greičiausiai dėl to, kad patys tikriau jaustumėmes, kad žinotume “kažką padarę”. Ir greičiausiai taip yra dėl to, kad kažkaip pasąmoningai siekiame kažkaip mums nesuprantamu būdu užtrukti šiame pasaulyje ilgiau negu mums skirta.
Nyčė, kalbėdamas apie graikų dievų panteoną, kad graikai tokius gan žmogiškus dievus susikūrė siekdami pabėgti nuo tikrovės. Tai yra Dzeusas, Hera, Atėnė, Apolonas, Artemidė, Arėjas nebuvo tikrieji dievai, jie buvo tarsi tobulo pasaulio vaizdinys, skydas gynęs graikus nuo žvilgsnio į tikrovę, kuri buvo ne kas kita, kaip trumpalaikis buvimas žemėje ir po to amžinybė šešėlių karalystėje. Visos sporto ir sporto žvaigždės irgi sukuria mums tą iliuziją, jie kaip ir graikų dievai, tokie galingi ir tuo pačiu tokie žmogiški. Jų bijoma, jiems pavydima (o taip, pavydima!), tačiau nedaug kas yra tokie neapsaugoti nuo iš visų pusių į juos lekiančių patyčių strėlių.
Prisimenu atvejį, kai buvau Vokietijoje. Tą 2008 m. vasaros vakarą vyko Lietuvos rungtynės su Argentina dėl olimpinio bronzos medalio. Dvi damos iš Lietuvos puolė tokiam vokiečiui aiškinti, kad krepšinis yra mūsų antroji religija, kad mes kadaise laimėjom bronzą trijose olimpiadose iš eilės ir tt. Nesakau, kad buvo labai gėda, nes nebuvo išvis. Man apskritai nelabai gėda dėl to, ką vienas ar kitas lietuvis padaro užsienyje, kaip ir kokiam škotui nusimyžus ant Lietuvos prezidentūros pastato nepuolu baisėtis šių kalniečių kultūriniu atsilikimu. Tiesiog aš daugmaž įsivaizadavau kaip į tai sureaguos tas vokietis. Kaip? Ogi taip kaip sureaguočiau aš pats, jeigu prie manęs priputų dvi damos iš Autralijos ir pultų pasakoti kaip jų nacionalinė kriketo rinktinė antrą kartą iš eilės iškovojo kokią tai nors Okeanijos tarpkontinentinę taurę. Wow, gerai pavarėt!
Aš žinau, kad yra kvaila girtam rėkti “mes laimėjom”, tačiau negi neteko matyti kvėšų, kurie perskaitę ir neva supratę kokį tai filosofą puola jį cituoti ir mokyti kitus jo idėjų, beviltiškai subanalintam variante? Ar tikrai tai daug prasmingesnis užsiėmimas nei skanduoti “žalia kurva”? Ką mes veikiame gyvenime beprąsmiško? Žaidžiame šachmatais, skatome bulvarinę spaudą, prie bokalo kalbamės apie žvejybą, kolekcionuojame pašto ženklus ir senus virdulius, žiūrime pramogines laidas, rūkome ir apskritai veikiame nežinia ką.
Nežinau ką reiškia “leisti laiką naudingai”. Net nežinau kas geriau – tikėti į Sabonį ar į Alachą, nes pirmasis gal ir netoks galingas bet bent jau yra labai rimta tikimybė, kad jis iš tiesų egzistuoja. Pamėtyti į krepšį ar pabėgioti pačiam yra geresnis užsiėmimas, nei apsikabinus alaus bambalį rėktį į televizorių, bet iš esmės abu tie užsiėmimai nėra blogi. Nėra ir labai geri, tas irgi tiesa. Jūsų gyvenimo kokybė ir prasmė bus nulemta kitų įvykių. Atsipalaiduokite, nes nieko blogiau nei pralaimėjimas ketvirtfinaly vistiek nebus.
comments feed
No Comments