Vasario Revoliucija ir jos iššūkiai
Kastyčio Antanaičio prastu istorikų nepavadinsi,.. Netgi atvirkščiai- tai tiesiog eruditiško išsilavinimo žmogus. Priedo, tai vienas iš tų žmonių, kurie sugeba įdomiai rašyti.
Todėl ir jautiesi kažkiek nustebęs, kai toks žmogus ima skelbti tokius- švelniai tariant- gan ginčytinus teiginius:
Viena didžiausių nelaimių ta, kad per Vasario revoliuciją Lietuva buvo užimta Vokietijos.
Laimės iš pirmosios vokiečių okupacijos mažai kam buvo, bet kuo jau čia tokia didelė nelaimė, tai tikrai nesuprantu. Nieko savo nepriklausomybės atstatymui estai ar laviai nelaimėjo iš to, kad jie iki pat 1918 m. buvo Rusijos sudėtyje.
Tereikia pažiūrėti į Latviją, Estiją ar Suomiją – Laikinoji vyriausybė suteikė galimybes ten organizuoti nacionalinius karinius dalinius, politinėms partijoms suteikė veikimo laisvę.
Aš labai tikiuosi, kad docentas tiesiog prastai sudėliojo žodžius. Kad jis norėjo pasakyti kažką kitą, bet tiesiog taip gavosi. I want to believe. Kadangi kalbos apie Vasario Revoliucijos suteiktas galimybes laisvai veikti Suomijos politinėms partijoms kažkaip nelabai skaniai skamba.
O ir kalbant apie Latviją ir Estiją, tai nei Laikinoji Vyriausybė, nei Vasario Revoliucija nieko joms iš esmės nedavė.
Tereikia pažiūrėti į Lietuvą, kuri Vasario Revoliucijos suteiktų laisvių neragavo, tačiau bendra įvykių raida labai nesiskyrė. Tiesa sakant, tai Lietuva nepriklausomybę paskelbė anksčiausiai iš trijų.
Lietuva 1918 m. vasario 16 d. į šį milžinišką geopolitinį konfliktą atėjo su 200 šautuvų,
Petras Klimas. 1918-II-16 (colorised)
Šito tai K. Antanaitis, reikia pripažinti, nesakė. Jo originalus teiginys “Ryto garsams“ buvo vasario 16 d. Lietuva į šį milžinišką geopolitinį konfliktą 1918 m. galę atėjo su 200 šautuvų. Prasmė šiek tiek kitokia. Bet jeigu mūsuose žurnalistiniai lepsusai tik tokie butu…
tad tai – juokai, palyginti su latviais, estais ar suomiais, kurie atsilaikė ir prieš bolševikus, ir prieš bermontininkus. Jiems nekilo tokios išgyvenimo grėsmės, kaip lietuviams.
Dar geresnis pavyzdys – Ukraina. Laikinosios vyriausybės metu sugebėta sušaukti Radą. Taip prasidėjo ilga, tik nesėkminga kova dėl nepriklausomybės.
Lietuvių 200 šautuvų yra išties juokai palyginti su trišimtine latvių galybe (kuri, beje, tik 1919 m. sausį buvo suorganizuota į atskirą dalinį). Bendrai šis teiginys silpnas dėl to, kad kiekviena šalis buvo skirtingoje situacijoje ir susidūrė su kitokiais iššūkiais, todėl ir kažkokius apibendrinimus išvesti sunku. Juolab, niekaip neaišku, kaip Vasario revoliucija sumažino egzistencines grėsmes ar jų skaičių.
Reikšmingas dalykas yra tik tai, kad subyrėjo tiek Vokietijos, tiek Rusijos imperijos. O konkrečios metamarfozės vyko byrėjimo metų ir kokias laisves siūlė besikeičiančių vyriausybė rigmarolė – antraeilė smulkmena. Laikinoji Vyriausybė ne suteikė galimybes, o kaip tik atvirkščiai- neturėjo galimybių uždrausti suomiams ir latviams naudotis susidariusiu galios vakuumu.
Gal labiausiai iš Vasario Revoliucijos pasipelnė estai, kuriems kunigaikščio G. Lvovo vyriausybė suteikė autonomiją. Tačiau bolševikų perversmas 1917 lapkričio 5 d. ir po to sekusi vokiečių okupacija (1918 m. vasaris- lapkritis) visą tai nušlavė ir 1918 m. gale estams teko viską pradėti iš naujo. Vienintelis dalykas kuri laimėjo Estija buvo tai, kad jų Valstybės Taryba- Estijos Gelbėjimo Komitetas (Eestimaa Päästekomitee) buvo paskirtas visuotiniais rinkimais išrinktos atstovybės, tačiau ar iš to buvo kokios didelės naudos ir sumažėjo išgyvenimo grėsmių labai ginčytina. Dar labiau ginčytina, kad toks komitetas nebūtu atsiradęs ir be Lvovo autonomijos.
Kaip kad tai nutiko Lietuvoje ir Latvijoje, kurios Pagaidu Nacionālā padome susirinko dviem mėnesiais vėliau nei Vilniaus konferencija. Kas dėl egzistencinių grėsmių, tai Lietuvos vyriausybė niekada neatsidūrė ant tokio pražūties slenksčio kaip K. Ulmanis 1919 m. balandžio 15 d.
Suomija kaip tik yra pavyzdys, kaip Laikinoji vyriausybė bandė pažaboti politinių laisvių raišką ir pareikalavo pakartotinių rinkimų, kuriu rezultatai tik įsiūbavo prieštarą tarp kairiųjų ir dešiniųjų, kuri 1918 m. sausį pratrūko pilietiniu karu. Su raudonaisiais suomiams susitvarkyti padėjo vokiečiai, o vokiečių problemą suomiams išsprendė 1918 m. lapkričio 11 d.
O kas dėl Ukrainos, tai nepriklausomybės kovos ten baigėsi nesėkme, būtent dėl to, kad Rada neatsitolino nuo Rusijos ir jos revoliucijos ir iš esmės pralošė 1917 m. debatais, rinkimais, suvažiavimais, „armijos ukrainizavimo“ projektais ir kai 1918 m. užpuolė bolševikai, kad nėra kam Ukrainos ir jos Rados ginti. Tada teko bėgti prašyti vokiečių pagalbos. Kai baigėsi P. Skoropadskio etmonavimas, Ukraina jau nebesulaikomai riedėjo į chaosą, kuriame S. Petliuros direktorija tebuvo viena iš grupių tarp kitų atamanų ir laisvųjų armijų ir dar bile ko. Beje, tiek P. Skoropadskio siekis susijungti su A. Denikinu, tiek S. Petliuros sąjunga su lenkais kilo pirmiausia iš to kad 1917 m. eserai darė revoliuciją, užuot state valstybę.
Visais atvejais laimė ar nelaimė buvo ne Petrogrado vyriausybės ir revoliucijos, o vietinių veikėjų sugebėjimas pasinaudoti imperijos silpimu. Jeigu vyriausybę vietoje G. Vlovo ir A. Kerenskio formuotų I. Goremikinas ir kunigaikštis D. Golicinas, tai niekas nuo to labai nepasikeistu.
comments feed
No Comments