Mano 10 knygų

---

1. F. Korovkinas. Senovės istorija. Vadovėlis 6 klasei. (1986)

 

Perskaitytas gerokai anksčiau nei pradėjau lankyti 6 šeštą kartą ir ne kartą. Antikinės Graikijos hoplitų skiauterėtais šalmais apipaišyti visi sąsiuviniai. Negaliu pasakyti ar labai gera, bet tada kitokios knygos apie Senovės pasaulį neturėjau. Daug kartų skaityta ir tebesaugoma spintoje iki šiol.

2. J. Hašekas. “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai”.

Drįstu pranešti ponas vyresnysis leitenante…pati geriausia knyga, kuria skaitydamas kvatojausi. Aš esu iš tų, kurie skaito lėtai, sunkiai ir man beveik visada būna darbas, tačiau nepaisant savo storumo persiskaito labai greitai, deja nepaisant pasiutusio linksmumo, istorija baigiasi labai liūdnai, negailestingai nutraukta autoriaus mirties. Kai pagalvoju, kad knyga galėjo būti dar ilgesnė…

3. H. Hesse. “Stiklo karoliukų žaidimas”.

Labai gera knyga. Aš ją laikyčiau privaloma pačio įvairiausio raugo humanitarams. Ką daryti su tokiu mokslinku, kurio mokslinis darbas –  senovės Indijos Upanišadų tekstų vertimas iš sanskrito į Senovės Egipto kalbą? Kas tai yra mokslas ir koks turi būti mokslininko gyvenimas. Labai graži knyga. Ko gero pagrindinė H. Hessės mintis yra ta, kad negalima vienu metu nugyventi Achilo ir Homero gyvenimo.

4. A. Solženycinas. “Pirmajame rate”.

Vien dėl šito dialogo, kuris tiksliai perpasakojamas šioje ekranizacijoje:

5. G. Ostrogorsky, “Byzantinische Geschichte 324 bis 1453″.

 

Puiki kelionė po Bizantijos imperiją nuo jos iškilimo iki žlugimo. Viskas labai nuosekliai ir proporcingai išdėstyta, pagrindinios gijos tęsiasi per visą pasakojimą.

6. M. Kundera. “Nepakeliama būties lengvybė.”

Tiesiog iš tų autorių, kuriuos atrandi, praryji, po to ieškai dar, o po to kažkaip praeina noras skaityti, nes viskas pradeda lyg ir kartotis. Noras skaityti praeina, bet kažkas iš to, kas perskaityta lieka – “einmal ist keinmal”, vieną kartą tai yra niekada. Mes gyvename tik kartą ir dėl to mes neturime galimybės iki galo įvertinti savo poelgių, nes dažniausiai mes neturime galimybės sužinoti kaip būtų, jei būtume pasielgę kitaip.

7. Norman Cohn. “Noah’s flood: Genesis story in Western thought”.

 

Taip ir nepavyko man tapti istoriku, bet jei būčiau, tai šitas būtų vienas iš tų, kurių pėdomis sekčiau. Knyga apie tai kaip Genezės knyga buvo interpretuojama sparčiai plėtojantis mokslui.

8. U. Eko. “Foucault švytuoklė”.

Jau esu rašęs apie tai.

9. V. Pelevinas. “Generation P”.

Labai netikėtas susitikimas su šiuo autoriumi. Visiškai atsitiktinai nusipirkta knyga 1999 metų žiemą pas Laisvės Alėjos bukinistus už 13 litų. Buvo kažkas ypatingo – iki šiol niekur neprisimenu taip smagiai aprašytų Rusijos 90-ųjų siautulio.

10. M. Buberis. “Aš ir tu”.

Pasak šios knygos vertėjo, knyga ypatinga ne tuo apie ką mąstoma, bet pačiu mąstymo būdu. Skaityti lėtai, po truputį ir iš naujo.

Tags: knygos