Lidl – gniuždantis Kito žvilgsnis
Man nėra iki galo aiški filosofinė sąvokos „Kitas“ reikšmė. Kitas – tai, tas, kuris nėra aš. Jis yra kitoks. Štai jūs kalbatės su žmogumi ir gaunate iš jo tam tikrą informaciją apie faktus ir jų vertinimą ir jums atrodo, kad viskas jums daugmaž aišku, ypač kai jūsų nuomonės sutampa. Bet kartais pajunti, kad jis yra Kitas. Kažkaip susitinki sau artimą žmogų po daugel metų ir junti kaip tie metai pakeitė jį ir tave ir visos tos kalbos neįdomios nei tau, nei jam, nors vis dar iš inercijos apsikeičiate tomis pačiomis frazėmis.
Kur kas aiškiau tai pasijaučia bendraujant su kitos kultūros žmonėmis – tada jau tikrai žinai, kad nėra jokios prasmės stengtis suvokti tarkim tokią frazę kaip „man sekasi gerai“ remiantis savo patirtimi ir supratimu. Galimos ir skausmingos patirtys – klausotės jūs pagyvenusios moteriškės samprotavimų, kurie jums nelabai priimtini, suprantami, įdomūs, žiūrite, kaip mokė E. Levinas į jos veidą ir staiga akims pereinant per pažįstamus bruožus, netikėtai suvokiate tai, ką žinojote visą laiką – po velnių, juk tai mano teta!
Lidl’as irgi atėjo kažkaip keistai. Visi daugmaž žinojo kas tai, tik niekas nežinojo kada. Tiesiog dar vienas prekybcentrių tinklas ir tiek. Nei daugiau, nei mažiau. Tačiau ar kas nors prisimena dieną, kai pas mus atsirado „RIMI“… arba „Norfa“? Tiesiog mes žinome, kad tai prekybos centrai, kad jie parduoda maistą, skudurus, buitines prekes ir pan., visi jie kažkuo skiriasi, bet tuo pačiu ir visi panašūs. Kažkaip visi suvokė, kad prekybos centras nėra labdaros valgykla ir tai, kad jie siekia pelno yra normalu, bet tuo pačiu ir kalafioro už EUR 0,99 norėjosi labai. O taip pat ir banano, pomidoro, sūrio ir krevečių. Galima netgi įžvelgti ekonominio progreso požymių, kadangi kadaise viso ko matas buvo šlapiankos kaina. Šiaip ar taip viskas atrodė aišku. Tačiau dar ilgai iki Lidl‘o atsidarymo visus apėmė aiški nuojauta – ateina Kitas.
Žymus reklamščikas Tomas Ramanauskas, neatlaikęs agresyvaus Kito žvilgsnio, stebisi kodėl Lidl‘as į mus žiūri kaip į Afganistano periferiją. O kodėl jie turėtų į mus žiūrėti kitaip? Jie žiūri į mus per savo patirtį ir pasaulėvaizdį, kuriame nėra svarbūs tokie mums visiems žinomi faktai apie „drąsią šalį“, „nepakartojamą gamtos grožį“, visas krepšininkų pergales tarptautiniuose turnyruose. Kitam nusispjaut į tai, nesvarbu, kad visur juos lydėjo Sabas, privertęs visus gūgčioti apie parsidavimą, kažkaip nemaloniai suvokiant, kad mūsų deklaruojama antroji religija čia visiškai nė prie ko.
Bet tai kas mūsų galvose? Kad ir tą patį T. Ramanauską prisimenant – dar prieš kelis metus jis (bent jau taip teigė blogeris Zeppelinus, iš kurio pasivogiau nuotrauką) savo kurtoje reklamoje pašlovino juodą duoną, pasak jo, padėjusią per WW2 žmonėms išgyventi Leningrado blokadą. Kodėl tada ta pati galva stebisi, kad į mus žiūrima kaip į Afganistano periferiją?
Vistiek kažkoks poreikis demonstratyviai eskaluoti bado temą mūsuose buvo juntamas visą laiką. Juk ir tie patys maisto karavanai, prie kurių pripratome, Kitam pasako apie mus daug ką. Šalyje, kur dirbantieji lygina varškės kainas, jau netgi atsibodo klausti kaip prasimaitinti iš vidutinio atlyginimo sumokėjus būsto paskolą. Kur kas įdomiau žiūrėti „24 valandas“ bandant suprasti iš ko sugeba gerti nedirbantys. Nesitikėkite, kad į šiuos klausimus Kitas gilinsis būtent tuo aspektu, kuriuo tai darote jūs.
Man dar vis dar kažkaip kirba mintis apie Ukrainos krizę. Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir intervencijos į Donbasą, Vakarų pasaulis nubaudė ją sankcijomis, o pats Kremlius į tai atsakė užpildama savo piliečių ausis ir akis antivakarietiška propaganda per visus savo kontroliuojamus kanalus. Visi ėmė laukti kada gi pagaliau Rusijoje tuščias šaldytuvas laimės karą prieš televizorių ir mane apėmęs toks jausmas, kad mes patys kažkaip atsidūrėme nugalėjusio tuščio šaldytuvo valstybėje.
comments feed
One Comments
Bet juk laimėjęs tuščias šaldytuvas yra gerai. Realybė laimi prieš meta-realybę su visokiomis propagandomis ir melais.
Ćia tikriausiai pozityviai ir tu užbaigei, nors gali atrodyti, kad ne.