Jurodivai.lt

Legionai ir leičiai

---

Žurnalas „Veidas“ yra vienas geresnių periodinių leidinių Lietuvoje, bet kartais ir čia pasitaiko durnu publikacijų. Ir antiek durnu, kad tik galvą belieka kasytis, galvojant kaip čia toks dalykas galėjo patekti į padoriu save laikanti žurnalą. Paskui prisimeni, kad šio žurnalo vyr. redaktoriui ir pačiam pasitaiko visokių liapsusų.
Tai gal ir nenuostabu, kad nauja ir šokiruojanti lietuvių kilmės teorija buvo publikuota butent „Veide“. Straipsnio autoriumi įvardintas Gediminas Vaišvila, nors dėl pačios teorijos yra kilęs šioks toks autorinių teisių konfliktas.

Dėl šito jie tegu aiškinasi tarpusavyje, panagrinėkim pati atradimą. G. Vaišvila pradeda privalomomis natomis: kokie blogi tie akedeminiai istorikai, bet nebijokit, štai aš- išgelbėtojas:

…Šiame straipsnyje dėstoma Lietuvos vardo kilmės hipotezė, atsiradusi tyrinėjant Lietuvos istoriografijoje mažai aptartus Romos imperijos (RI) dokumentus, istorijos faktus.
Yra kelios lietuvių kilmės teorijos, iš kurių romėniškoji – seniausia, labiausiai išplėtota ir, kad ir kaip keista, „padėta į stalčių“. Ji mažiausiai tyrinėta šiuolaikiniais metodais. Lengva paaiškinti, kodėl okupacijos metais ši teorija buvo draudžiama sritis Lietuvos tyrinėtojams ir naujų faktų paieškos nebuvo skatinamos.
[...]
Skaitmenos amžiuje įvairiausios hipotezės, seniausi šaltiniai ir toponimų paieška prieinami vienu kompiuterio pelės spustelėjimu. Su akademine bendruomene nesusiję, savo akademine reputacija nerizikuojantys tyrinėtojai gali patys drąsiai apžvelgti ir interpretuoti šaltinius.
Gerbiamąjį skaitytoją pirmiausia supažindinsime su šaltiniais, kurie istorikų mažai naudoti Lietuvos vardo kilmės paieškai. Galiausiai, pasitelkę kitų tyrimų medžiagą, pamėginsime išdėstyti savo hipotezę.

Hipotezė, trumpai tariant yra tokia: romėnų leati tarnavę prie Litavos upes, V a. susirinko daiktus ir atvyko į Lietuvą kur pasivadino leičiais.

Mažai naudoti šaltiniai

Pirmiausia autorius pateikia Lietuvos istoriografijoje mažai aptartus Romos imperijos (RI) dokumentus, istorijos faktus. Didžioji dalis šių faktų skamba vos ne kaip pažodinis vertimas iš angliško wikipedia puslapio- plg. „~Laeti, gentilium~ (gentys), ~dediticii~ (pasidavę barbarai), ~tributarii~ (duoklės mokėtojai) terminais nurodomas skirtingas genčių statusas imperijoje. Šių terminų reikšmės susipina“ ir „There is also doubt about whether the terms governing laeti were distinct from those applying to gentiles (“natives”) or dediticii (“surrendered barbarians”) or tributarii (peoples obliged to pay tribute).[8] It is possible that these names were used interchangeably, or at least overlapped considerably. “
Na, gal ir ne pažodinis vertimas, o greičiau perpasakojimas, tačiau skaitant Vaišvilos straipsnį ir po to- wikipedia (arba atvirkščiai) galima pajusti deja vu. Savaime tai nėra blogai ar gerai- su sveiku protu (ir kruopele skepticizmo) naudojant wikipedia yra net labai geras dalykas. Tačiau keliu straipsniu perskaitymas visgi nėra „šaltinių tyrinėjimas“ kaip skelbiasi autorius. Bet kuriuo atveju, nieko, ko nebūtų viešojoje enciklopedijoje autorius nepasako ir netgi to jam per daug- straipsnis užpildytas bereikšmiais ir visiškai nesusijusiais dalykais:

…Manoma, kad iki 5 tūkst. LAETI karių imperatoriaus Konstantino buvo nusiųsti į Britaniją, kėlėsi ten kartu su šeimomis ir pasiliko romėnams pasitraukus. Su jais siejamos karaliaus Artūro legendos.
[…]
Pincetai ir šukos rastos romėnų vilose Didžiojoje Britanijoje Lesteryje ir Silčesteryje, taip pat kalvio kape netoli Bergeno Norvegijoje

Arba tiesiog bile kuo, ką autorius kažkada girdėjo apie Romą:

…Žinoma RI kariuomenės taisyklė, pagal kurią legionierių būrys, atsitraukęs iš mūšio lauko be įsakymo, traukdavo burtus – kas už tokią nešlovę bus nubaustas mirtimi. Decimacija – bausmė, kada nužudomas kas dešimtas pasitraukusio dalinio kareivis. O LAETI rizikuodavo visomis savo šeimomis, paliktomis įkaitais užnugaryje, todėl garsėjo atsidavimu.

Decimacija buvo labai retas ir labai išskirtinis įvykis. Žinomi tik trys ar keturi atvėjai (jeigu neskaičiuosim Svetonijaus aprašytų, tačiau „Dvylikos Cezarių gyvenimas“ yra romėniška „Karšto komentaro“ versija, taip kad…). Krasas 71 m., galima sakyti, prikėlė iš nebūties beveik pamirštą protėvių paprotį. Iš čia ir bausmės reputacija- romėnai klasikai garbino viską, kas susije su protėviais ir decimacija jiems buvo puiki iliustracija, kad ankstyvoji respublika buvo no-bullshit, tough-as-nails ir visaip kitaip hardcore. Ne tai kaip šiuolaikiniai, atsiprašant, patricijai.
O kadangi nuo pat Renesanso kiekvieno išsilavinusio žmogaus pareiga tapo šlovinti ir žavėtis romėnų klasikais, tai štai jums ir prašom- netgi toks Vaišvila kažką apie tai girdėjo. O realybėje, tai neatsirado tarp romėnų tokio savižudžio, kuris bandytu teutonus drausmės tokiais metodais mokyti.

Laeti

Pirmasis faktas, yra tai, kad… na, Romos imperijoje egzistavo toks dalykas. Tiesa, paaiškinti iš kur toks pavadinimas atsirado, autoriui nesiseka:

…Yra teorija, kildinanti žodį „laeti“ iš tikrinio vardo Kvintas Emilijus Letus (Quintius Aemilius Laetus, mirė 193 m.).

Nes lingvistika, kaip žinia, yra sąskambių ieškojimas. Kai profesorius A. Butkus pabandė šitiems teoretikams priminti, kad viskas kažkiek sudėtingiau, savarankiški tyrinėtojai jį palaidojo po žavingiausiais atradimais (hoplitai- ginkluoti akmenimis). Šiaip populiariausia teorija yra, kad terminas atsirado iš proto-germaniško *lētaną, reiškiančio “leisti [kažką daryti]”, taigi laeti yra tie, “kuriems leista [apsigyventi imperijoje?]“.
Nors bent jau dėl šio vieno dalyko su G. Vaišvila galiu sutikti- termino kilmė nežinoma. Tačiau kad jis būt kildinamas iš pretorionų vado irgi neteko girdėti. Pačiam autoriui tokia mintis kilo tiesiog dėl nemokėjo skaityti:

…Jis buvo imperatoriškosios sargybos, vadinamosios Pretorionų gvardijos, vadas, dalyvavęs sąmoksle prieš imperatorių Komodą (Commodus, imperatorius 180–192 m.), prisidėjęs prie Komodo įpėdinio Pertinakso, valdžiusio vos kelis mėnesius, nušalinimo ir po to įvykusio imperatoriaus Septimo Severo iškėlimo. Pastarasis savo apsaugai į Romą atsivedė „15 tūkst. karių iš Dunojaus legionų“. Po to LAETI tikriausiai tampa bendriniu natūralizuotų genčių pavadinimu RI. Neabejotinas ryšys tarp šio realaus žmogus, pavarde Laitus (Laetus) ir jį palaikančių Dunojaus legionų.

Ne visai. Vadovaujami Leto, pretorionai papjovė Komodą ir pastatė Pertinaksą, tačiau kai šis nesugebėjo surinkti pinigų apmokėti pretorionams, tai papjopvė ir jį ir pardavė sostą iš varžytinių. Naujasis imperatorius, toksai Didijus Julijanas (Didius Julianus), vos tik išgirdęs, kad Septimas žygiuoja į Romą, nusprendė, kad pretorionai bus pirmieji, kurie kurie jį išduos ir pasmerkė myriop visus susijusius su Komodo nužudymų. Kai Septimas ir jo legionai pasirodė prie Romos vartų, Letas jau buvo miręs. Kažin ar Septimo kareiviai, kuriuos naujasis imperatorius paskyrė į reorganizuota gvardiją bent žinojo apie jo egzistavimą, o jei ir žinojo tai tikrai vengė asociacijų, mat Septimas griežtai keršijo Pertinakso žudikams- tarp kuriu buvo ir Kvintas Emilijus Letas. Čia tarsi Bronius Krivickas būtų pasirinkęs slapyvardį „Cvirka“.
Na, bet sąskambių lingvistika turi savo reikalavimus ir pagrindinis iš jų- sujunginėti nesusijusius dalykus.

Litava

Faktas numeris du yra upė. Ten, kur kadaise buvo Romos imperijos pasienis teka upė Litava.

…Aplinkinės tautos upės vardą rašo ir taria skirtingai: vokiečiai – Leitha, vengrai – Lajta, čekai ir slovakai – Litava.
[…]
Upės Leita-Litava pavadinimas, kaip ir sąvoka LAETI, kuri atsiranda tik IV a., – veikiausiai nelotyniškas. Galime spėlioti, ar kovose pasižymėję upės baseino gyventojai davė bendrinį vardą, ar LAETI buvę įkurdinti pavojingame pasienyje ir davė vardą regionui bei upei. Istorijoje būna visokių atvejų.

Ko tik nebūna. Tačiau štai kelios detalės- upės pavadinimas pirma karta užrašytas IX a., o ne IV a. Anuometinė forma buvo Lithaha. Vengriškas vardas Leitha yra perimtas iš vokiečių ir pakeitęs senąją formą Sárviz, reiškinačio maždaug purvina ar dumblėta upę. Nors aiškios ir neginčijamos etimologijos ir čia nėra, tačiau lingvistai linkę manyti, kad vokiško varianto šaknis yra perimta (per romėnus) iš anksnesnių gyventojų- keltų ar ilyrų.
Žodžiu, yra tokia upė, kurios pavadinimas skamba kažkiek panašiai, kaip ir Lietuva.

Fortas

Trečiasis, ir paskutinis, faktas yra tai, kad netoliese stovėjo romėnų fortas vardu Gerulata.

…Vardas neturi reikšmės lotyniškai nei kuria nors slavų kalba, todėl tyrėjai įžvelgia keltišką kilmę, nors radiniai neturi nieko bendro su keltais. Lietuviams pavadinimas gali būti lengvai siejamas su junginiu GERU + LAETI (prisiminkime lietuvišką pavardę Gerulaitis).
[...]
Juokas juokais, tačiau šių faktų ir kurio nors iš gyvų lietuvių Gerulaičių ir Gerulatos forte rastų palaikų DNR tyrimų užtektų Lietuvos vardo kilmei iš žemių piečiau Vienos rimčiau pagrįsti.

Tai kaip ir viskas. Šitie faktai įkvepia autorių pasakojimui, apie tai, kad per Gerulatą ėjo Gintaro kelias, kad Panonijos legionai dalyvavo vidaus kovose dėl sosto ir kad ilgainiui Romos situacija prastėjo.

…Imperatoriaus Konstantino I Didžiojo valdymas (viešpatavo 306–337 m.) buvo ypatingas visai imperijai, bet ypač ~limitanei~ ir LAETI.
[…]
Jis pakeitė gynybos strategiją: kariuomenė atitraukta nuo RI sienos perimetro ir sutelkta miestuose. Užpuolikai siaubdavo pasienio kaimus ir ~limitanei~ teko rinktis tarp kėlimosi į miestus arba rizikingo gyvenimo pasienyje, kada tekdavo apsiginti negaunant ankstesnio atlygio.
Prieš hunų antplūdį V a. Dvynių legionuose Aukštutinėje Panonijoje tarnavo didelė dalis Leitos-Litavos baseino vyrų, o apylinkėse gyveno daug veteranų ir jų palikuonių su šeimomis. Visi jie turėjo ilgametę karinę patirti, strategijos, taktikos supratimą, žinojo apie blogėjančią gynybinę padėtį ir suirutę Romoje. Tikėtina, kad jie buvo vadovaujami ne mažiau išmintingų vyrų. Ar galėjo jie sudėję rankas laukti, kol priešas nušluos jų bendruomenę, kai centrinė valdžia bus žlugusi?
Vienos miesto istorija tik lakoniškai byloja, kad V a. Vindobonos apylinkės ištuštėjo. Kur pasitraukė žmonės?

Vienintėlė logiška išvada- jie visi pasitraukė į Lietuvą. Akivaizdu.
Pradėkim nuo legionų. Vaišvila mini tris: X, XIII ir XIV. Legio X Gemina ir Legio XIV Gemina išties buvo dislokuoti- atitinkamai- Vienoje ir Karnuntume, tačiau Legio XIII Gemina šiuose kraštuose lankėsi tik pirmajame amžiuje. Po to Tryliktasis kovėsi su Trajanu Dakijoje, vėliau- abiejose pilietinio karo Galijoje pusėse, kol galiausiai atsidurė Egipte, kur ir baigė gyvavimą.

Dvynystės motyvas gali būti nuoroda į legendinius Romos įkūrėjus dvynius Romulą ir Remą.

Keturioliktojo legiono atvėju ne gal būt, o būtent taip ir yra- legionas pavadintas Romos įkūrėjų garbei. Kiti du daliniai gavo toki vardą, kadangi atsirado sujungiant mūšiouse nukraujavusius dalinius.

Leičiai

Na ir štai XIII a. Romos legionų palikuonys pasirodo kaip didžiojo kunigaikščio leičiai.
Kadangi tokia pagrindinė teksto mintis, tai dedikuoti gal reikėjo A. Duboniui, o ne E. Gudavičiui, na bet ką jau padarysi, istoriografijos išmanymu autoriaus neapkaltinsi.
Tai kas tie leičiai?
Tai XIII- XVI a. egzistavusi socialinė grupė, tiesiogiai pavaldi didžiajam kunigaikščiui. Tiksliau apibrėžti sunku. Kartais/kai kurie atlieka karo tarnybą. Kiti- paprasti žemdirbiai. Rodūnės ir Švenčionių dvaruose jie rūpinosi valdovo žirgais (tačiau valdovas turėjo ir žirgininkų- ne leičių).
Iš esmės yra buvo grupės leičių: amžinieji, arba, galima sakyti- tikrieji, kurie statusą paveldėdavo; ir laikinieji leičiai. Šiuo galėdavo tapti bent kuris laisvas žmogus, kuris dirbdavo tuščia leičių žemę ir/arba padėdavo leičių giminei atlikti prievoles. Tačiau palikęs žemę ir/arba leičių giminę jis vėl tapdavo paprastu laisvuoju. Amžinasis, net ir pasitraukęs iš žemės/giminės išsaugodavo leičio statusą. Žinoma, kad jie mokėjo duoklę pinigais, kas tik apsunkina reikalą- mat pinigė duoklė greičiausiai buvo įvesta XIV a. kaip pakaitalas jų ankstesnėms pareigoms kunigaikščiui, taigi tikrosios leičių funkcijos tiesiog nepatenka į šaltinius.
Aplamai jie primena kita grupę- karo tarnus, „geruosius žmones“. Tarp šių gausiausi buvo keliuočiai, atsakingi už komunikacijų infrastruktūrą- jų darbas buvo ir sargybos ir pranešimų gabenimas ir dvaro kelionių aprūpinimas ir dar daug kas.
Aplamai senoji Lietuva gausi visokiomis socialinėmis grupėmis su skirtingomis teisėmis (veldamai, tiaglai), pareigomis (keliuočiai) ir prievolėmis (bebrininkai, drevininkai). Stiprėjant centralizuotai valstybei, formuojantis ponų luomui ir kūriantis bendrai LDK teisei šios visos grupės grupėles susilydė į kelis aiškius luomus- bajorija, miestiečiai, baudžiauninkai.
Karo tarnai ir leičiai tarsi balansavo tarp valstietijos ir bajorijos ir išties- dauguma jų tapo priklausomais valstiečiai, kai nekuriems pavyko prasimušti į bajorus.
Leičio pagrindinis ir išskirtinis bruožas yra santykis su didžiuoju kunigaikščiu. Leičiai randami tik valdovo dvaro žemėse ir tarnauja tik jam. XIII a., regis, juos naudojo kaip nuolatines pasienio pilių įgulas, taigi panašu, kad jie buvo valdovo kariauna, panaši į anglosaksų Þingalið ar slavų družinas (дружина), kuri vėlesniais amžiais liko tarsi be vietos, kokius juos ir matome istoriniuose šaltiniuose.
Susieti juos su romėnais neina ne per kur, todėl G. Vaišvila graibstosi už kiekvieno šiaudo:

Pagramančio piliakalnyje rasta romėniška moneta (šiaip tai Lietuvoje rasta iš viso daugiau nei tūstantis romėniškų monetų); Vidgirių kapinyne (Šilutės r.) rastas V a. savitai įrengtas vyro kapas su paaukotais dviem žirgais, primenantis Gerulatos forto kapus (iškyrus tai, kad visame kapinyne rasti vos du importiniai papuošalai (segė iš kapo Nr. 30 ir perpėtė iš kapo Nr. 23) visa kita- baltiška, o Gerulatoje žirgai palaidoti šalia amatininko:  In the south of the camp were encountered during burial II on some horse skeletons and a single inhumation. The grave contained a bronze and an iron knee brooch, a pair of tweezers and hobnails. The grave was embedded in a layer of brick waste, probably located here once a privately operated brick from the first phase of construction of the fort. Daugiau žirgų ten kaip ir nerasta.)

Aplamai su žirgais G. Vaišvila pats sau kasa duobę:

…Dabar galime pridurti, kad karių kapų su žirgais randama visoje Šiaurės Europoje (iš viso 600 kapų): Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Grenlandijoje, Skandinavijoje, o didžiausias jų tankumas – Lietuvoje. Gali būti, tai yra LAETI raitelių persikėlėlių bei palikuonių skiriamasis bruožas.

Nemažus plotus tie trys legionai užvaldė, taip išeina.

Pabaigai

Galiausiai, išeina surasti net du „etnografinius“ argumentus- kultūrinį legionierių palikimą. Tai lietuvių dainose minimas žalias vynas ir Dunojaus upė.
Kas dėl vyno- tai lietuvių liaudies kultūroje vynas figuruoja iš esmės kaip kažkas reto, brangaus, sunkiai pasiekiamo ir gaunamo (#Skanus yr vynutis tas Dievo alutis) arba išvis tiesiog poetinis simbolis (Pas motinėlą žaliam vynely burnely prausiau)- kas visai normalu, turim omenyje, kad lietuviai apie vyną žinojo nuo kokio XIII-XIV a., tačiau valstiečiams tokio daikto tekdavo retai. Pati formulė „žalias vynas“ yra perimta iš rusų.
O dėl Dunojaus, tai pirma- hidronimų su tokia šaknimi yra ir Lietuvoje ir Latvijoje (beje, Dauguva vokiškai iki šiol vadinam taip, kaip kryžiuočiai užrašė XII a. gale- Düna, plg. rus. Двина́).
Antra, daugelių atvėju egzistuoja ir dainos variantas, kuriame vietoje Dunojaus minimas kitas vanduo:

Tačiau geriausiai istorijos išmanymą autorius pademonstruoja FB puslapyje:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Čia jau komentarų nesurasi.

Tags: Artūras Dubonis, Gediminas Vaišvila, leičiai, pseudoistorija