Kodėl aš nebalsuosiu už Gabrielių Landsbergį
„Nu čia dabar“,- su tokia nuostaba ir nusivylimu nusisuko dėdė, tarsi būčiau ką tik pasakius, kad nuo rytojaus keičiu lytį. O viso labo tepasakiau, kad rinkimuose į Europos parlamentą aš nebebalsuosiu už Tėvynės sąjungą. „Mums gi reikia jaunų veidų“,- bandė mane perkalbėt tas pats dėdė.
Užaugau šeimoj, kur niekas nerūkė, negėrė, nesiskyrė, klausėsi „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“, ėjo į bažnyčią, nestojo į komunistų partiją, ėjo aiškintis mokyklos direktoriui, kodėl vaikai nestos į spaliukus ir pionierius, dalyvavo Baltijos kelyje, gynė parlamentą sausio 13, pritariamai linksėjo, kai Kubiliaus vyriausybė sumažino jų pensijas:“ Valstybė turi pataupyti,-mes išgyvensim“. Pamenu, būdama 4-5, kaime visa gerkle rėkdavau: „vardantoooos, Lietuvooooos“, nes pirmas eilėraštis, kurį išmokau iš mamos, buvo tuomet draudžiamas „Lietuvos himnas“ ,nors tada taip ir nesupratau, ką reiškia tas mįslingai ir burtažodiškai skambąs „vardantos“.
Na spėkit iš vieno karto, po tokios vaikystės, už ką aš balsuodavau kiekvienuose rinkimuose, nuo tada, kai man suėjo 18? Savaime aišku. Už Tėvynės Sąjungą. Už dešiniuosius.
Draugai pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėdami apie mane, mesteldavo: “ai, nu tai gi ji – megzta beretė, landsbergistė“. Priimdavau tai kaip komplimentą. Didžiuodavaus, kad remiu tuos, kurie nesivaiko populiarumo tarp patikliausių, žadėdami vis aukštesnius minimalius atlyginimus, iš anksto žinodami, kad pažado negalės ir nesistengs išpildyti, didžiavaus, kad remiu tuos, kuriems rūpi ilgalaikis Lietuvos valstybingumo stiprinimas ir užtikrinimas, pilietiškumo ugdymas.
Man buvo gražus jų siekis įtvirtinti darnią dviejų vaikų, dviejų tėvų šeimą, nors tuo pat metu maniau, kad šis siekis yra toks pat realistiškas, kaip ir planas užtikrint vasarą Lietuvoje 12-kai mėnesių per metus, ir aktualiau būtų galvot, ką daryti su vienišomis mamomis ir tėvais. Nenorėjau matyt bažnyčios šios partijos programoje, nes manau, kad:“ kas ciesoriaus-ciesoriui, kas Dievo-Dievui“, pritariu moterų teisei į abortą, šeimų teisei į dirbtinį apvaisinimą, nelaikau gėjų išsigimėliais ir nemanau, kad homoseksualumas užkrečiamas. Visgi, balsavau už Tėvynės sąjungą, nes jie buvo švaresni, principingesni ir sąžiningesni už kitus. Jais buvo galima pasitikėti.
Šiemet jų kandidatų sąraše į Europos parlamentą aukštu trečiuoju numeriu kandidatuoja Gabrielius Landsbergis, žmogus, apie kurį Lietuva ir jį iškėlusi partija, išgirdo tik prieš mėnesį, šiam įstojus į TS. Šio politiko viso labo mėnesį tetrukusi, bet fantastiškai sėkminga karjera nustebino ne vieną, tame tarpe ir brandų Lietuvos politiką Vytautą Landsbergį, kuris atsargiai komentavo jaunojo politiko pasiryžimą kandidatuoti į EP: „Įdomus apsisprendimas, bet dar toli viskas nuo tikrovės“.
Kuo šis apsisprendimas toks įdomus Vytautui Landsbergiui, sunku suvokti, nes, anot anūko būtent šis žmogus ir pastūmėjo jį į politiką: “Žengti į aktyvią politiką man pirmiausia rekomendavo Andrius Kubilius, taip pat ir senelis.”
Na o Gabrielius Landsbergis nesiliovė stebinti, vos per mėnesį įrodydamas TS-LKD partijai esąs vertas pasitikėjimo atstovauti Lietuvą Europos Sąjungoje, ką teigiamai įvertino tas pats Vytautas Landsbergis: “Jis visai gražiai pasirodė viešojoje erdvėje ir, manau, yra vertas būti politiku – ar Europos Parlamente, ar kur nors kitur Lietuvos gyvenime. Jis tą įrodė per trumpą laiką. Todėl negaliu pasakyti, kad aš nepatenkintas ar nesidžiaugiu“.
Būna atvejų, kai politinė partija stebi asmenį, viešai reiškiantį savo politines pažiūras, siūlantį ir/ar įgyvendinantį savo iniciatyvas, ir pakviečia jį prisijungti prie partijos, ar pasiūlo jam užimti tam tikras pareigas. Gabrieliaus Landsbergio atveju viskas klostėsi kiek kitaip, – jis, saistomas diplomatinės tarnybos, kurioje dirbo, neturėjo teisės dalyvauti politiniame gyvenime, negalėjo tapti politinės partijos nariu, ir, nežinau, bet spėju, kad jam buvo draudžiama publikuoti straipsnius spaudoje, reikšti savo pažiūras asmeniniame tinklalapyje, ir aplamai, draudžiama turėti savo tinklaraštį – kitaip jis tikrai būtų neištvėręs ir pasisakęs, tarkim kažkada aktualiu skalūninių dujų išgavimo klausimu, nes jis labai domisi energetine Lietuvos nepriklausomybe.
Ką daryti, kai nori dirbti Lietuvos labui, dalyvauti politikoje, atstovauti paprastus Lietuvos žmones EP, o tave varžo tarnyba? Neiti į diplomatinę tarnybą visiškai ir siekti politiko karjeros, atsisakyti jos ar labai labai norėti ir tikėtis, kad pats pasaulis tau padės? Iš tiesų, tereikia labai labai norėti ir nereiks aukoti nieko: “Ne kartą buvo įvairių kalbinimų įsijungti į politinę veiklą, tačiau visuomet atsakydavau, kad negaliu, nes man neleidžia įstatymas. Kartą vienas mano bičiulis panašaus pokalbio metu paklausė, ar seniai skaičiau diplomatinės tarnybos įstatymą. Sako: „atsiversk – tokios nuostatos nebėra.“ Tai buvo vienas iš tų lemiančių dalykų, argumentas, kuris iki tol mane stabdė.”
Nepaisant to, kad Gabrielius Landsbergis per mažiau nei mėnesį įrodė partijai esąs vertesnis nei 16 000 Tėvynės Sąjungos narių atstovauti Lietuvą EP, eilinis Lietuvos rinkėjas, gali perprasti šio žmogaus pažiūras ir tinkamumą EP tarnybai, remdamasis tik dviem šio politiko straipsniais ir keletu interviu, kuriuose įmanoma susirankioti tik skurdokas nuotrupas apie šio politiko biografiją ir pasiekimus: „Šiuo metu G.Landsbergis eina patarėjo pareigas Vyriausybės kanceliarijos Užsienio ir Europos Sąjungos reikalų skyriuje, anksčiau yra dirbęs Lietuvos ambasadoje Belgijoje. Jis yra baigęs Vilniaus universitetą, kur studijavo istoriją ir tarptautinius santykius.”
Kadangi eilinis rinkėjas norėtų šį taip staiga pražydusį ir išsiskleidusį kandidatą pažinti nors kiek geriau, į pagalbą ateina politiko žmona, Dr. Austėja Landsbergienė, tinklaraščio apie vaikučių priežiūrą, ugdymą, receptukus, vaikų darželius, stalo žaidimus ir kt. autorė. Ji pasakoja daug ir apie daug ką: kad Gabrielius tikrai yra ypatingas, protingas, sąžiningas, teisingas ir įdomus, būdamas šešerių piešdavo trispalves vėliavytes, kai tuo tarpu eilinis būsimas rinkėjas gal žaisdavo kvadratą ar aukštos žemės, ar kieme su draugais prasivardžuodavo, ir kad per balius jų šeima daug kalba apie politiką (na eilinis rinkėjas per balius irgi kalba apie politiką).
Ji pabrėžia, kad Gabrielius Landsbergis, būdamas vaikas, peršoko klasę, bet eiliniam rinkėjui tai nepadaro didelio įspūdžio, nes jis yra kažkur girdėjęs ar skaitęs, kad pasiekimai ankstyvoje vaiko vystimosi stadijoje nebūtinai koreliuoja su pasiekimais vėlesniuose gyvenimo etapuose, be to 31-nerių vyras, pretenduojantis į EP, savo sugebėjimus turėtų iliustruoti jau ne mokykliniais pasiekimais.
Autorė pasidžiaugia, kad, visa laimė, jog pačiai savu laiku pasitaikė proga ištrūkt iš tos suknistos Lietuvos, kurią ruošiasi atstovaut jos vyras, nes anot jos: „Aš net bijau pagalvoti, kur šiandien būčiau, jei nuo 12 metų nebūčiau leidusi vasarų Švedijoje, o vėliau ir JAV. O dar metai mokslų Norvegijoje. Ir tada beveik ketveri gyvenimo metai Belgijoje.”
Dr. Austėja Landsbergienė pastebi, kad visi lietuviai vyrai (išskyrus Gabrielių Landsbergį) yra mužikai: “Buvau prisiekusi, kad niekada gyvenime nekursiu šeimos su lietuviu, nes jie yra mužikai: nepagarbiai elgiasi su moterimis, įsivaizduoja, kad jie gali ‘leisti’ arba ‘neleisti’ jai dirbti, studijuoti ir pan. Po gyvenimo JAV, Švedijoje ir Norvegijoje, patikėkite, aš absoliučiai nemačiau savęs čia, Lietuvoje.” Eilinis rinkėjas tikisi, nors autorė ir nepatikslina, kad lietuvius vyrus mužikais ji laikė tik jaunystėj, kai dar buvo ne tokia išsilavinus, nors dar geriau būtų, būnant pirmojo atkurtos Lietuvos vadovo šeimos nare ir agituojant už galbūt būsimą Lietuvos atstovą EP , iš viso vengti tokių epitetų, kad eilinis rinkėjas nepriimtų to per daug asmeniškai. Bet kokiu atveju, jei lietuviai ir elgėsi/-iasi mužikiškai, tai tik todėl, kad jie yra okupacijos, sovietinimo, sąmoningo nutautinimo aukos, ir jų smerkimas prilygtų tyčiojimuisi iš neįgaliojo negalios.
Na ir pabaigai, kad kokiam eiliniam rinkėjui, neperšokusiam nė vienos klasės, nesusišviestų eit balsuot ne už Gabrielių Landsbergį, Dr. Austėja rėžia tiesiai šviesiai: „Aš jį palaikau, nes jis yra vertas atstovauti Lietuvą ir intelektualine, ir vertybine, ir kultūrine, ir net istorine (paryškinta aut.) prasmėmis.“ Eilinis rinkėjas suglumęs, jo galvą vargina klausimas:“ Jei aš esu 32-jų Kukutis Tamošiūnas,10 metų nepriekaištingai dirbau valstybės tarnyboje, ir mano senelis buvo mužikas, ar aš esu vertas atstovauti Lietuvą istorine prasme?“
Žvelgdama į dviejų straipsnių politiko Gabrieliaus Landsbergio karjerą, prisimenu Vytautą Landsbergį, E. Jakilaičio laidoje taip švelniai, su šypsena pasakojantį, kokia laimė ir džiaugsmas yra turėti savo vaiką: „ mažytį, panašų , mielą, artimą, kuriam reikalinga globa , tu ji globoji, kaip galų gale globoji paukščiuką ar kokį nors paklydusį kiškutį.”
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/48976 (Profesoriaus pasvarstymai apie pasiklydusį kiškutį nuo 22 min. 50 sek.)
Gabrielius Landsbergis šiuo atveju man ir primena būtent tą paklydusį globojamą kiškutį. Drąsą, veržlumą, iniciatyvumą, kūrybingumą deklaruojantis kandidatas, demonstruoja pasyvumą ir vangumą (man pasiūlė, mane įkalbinėjo, kodėl nepabandžius ir t.t.) ir šiek tiek įžūloką pasikliovimą žymiu senelio uždirbtu prekės ženklu. Prašau manęs nepeikti, kad aš nenoriu žaisti siūlomo žaidimo, kad Gabrielius Landsbergis per mėnesį, kaip savarankiškas politikas, įrodė partijai, kad jis geresnis už kitus partijos narius, man kyla tas pats klausimas kaip ir šiai komentatorei: „Kodėl būtent Gabrielius? Kodėl ne Povilas ar Dovilė, kuriuos priėmėme šiais metais į Senamiesčio skyrių? Kad jų kitokios pavardės? Ar aš dabar turėčiau juos pakviesti lakstyti ir agituoti už tą Gabrielių? Ar partijos nariai turėtų būti trąšos tokiems Gabrieliams?“
Kai kas abiejų ponų Landsbergių dalyvavimą politikoje palygina su Kenedžių politine dinastija, bet panašumų čia ne tiek daug,- tiesa, J.F. Kenedis taipogi pasinaudojo tuo, kad jo pavardė buvo žinoma, bet prieš patekdamas į JAV Kongresą 1946, jis pats suorganizavo puikiai suorkestruotą rinkiminę kampaniją, aktyviai bendravo su būsimais rinkėjais, sąmoningai vengė su jo tėvu siejamo cigarus rūkančio turtuolio įvaizdžio, vietoj to susikūrė savąjį – kaip energingo Antrojo Pasaulinio karo dalyvio ir įkvepiančio jaunatvišku idealizmu naujos kartos lyderio.
Tuo tarpu, Gabrielius Landsbergis tiek kalba apie naują kartą ir informacinių technologijų svarbą, kad manytum jis tikrai demonstruos kūrybingumą, stengsis išnaudoti socialinių tinklų, tinklaraščių galimybes, kur dalinsis įžvalgom ir diskutuos su naująja karta apie jam rūpimus klausimus, deja, šis kandidatas į EP nesivargina arba nemato reikalo susikurt net oficialaus puslapio, kur norintys galėtų susipažinti su iniciatyviu naujos kartos atstovu.
Kita vertus, kam čia stengtis, po Landsbergio prekės ženklu parduosi bet ką, bet šį kart ne man. Aš noriu ne tik skaityti apie drąsią, veržlią kartą, kuriai būdingas “skaidrumas, atskaitomybė, vakarietiška darbo etika ir kultūra” , – aš noriu už ją balsuoti. Tad balsuosiu už Liberalų sąjūdžio kandidatus – už savarankiškesnius, mažiau paklydusius, mažiau globotinus, ir mažiau kiškučius, nors gal ir nenusipelniusius tarnauti Lietuvai istorine prasme.
comments feed
27 Comments
nagi nenorit balsuot už kiškutį, tai keliausit atiduot balsą už laputę. Ar kaip supratau apie LS kandidato pasisakymus viešoje erdvėje politinėmis temomis straipsnio visgi nebus?
Gal ir bus-ačiū už mintį.
Na ir premisos šito teksto…
Nelabai suprantu, ką turit omeny. Bet pritariu.
Man 31 metai,bet jau turiu 10 metu diplomato patirties.Kas jums neaišku?
Aš prie jo patirties nesikabinėju. Jam-32, baigė universitetą 21-nerių, nes visgi peršoko klasę, na ir,- tiesiai į diplomatinę tarnybą. Čia viskas teisinga ir teisėta
Jo, geriau balsuoti uz maziau globotinus lobistus liberalus xD
O negeriau? Bliamba, kaip sunku suformuot teisingą pilietinę valią.
Na su vìsais teiginiais sutinku tekste. Isskyrus del liberalu. Nagli lobistai bijantis tokiu zodziu kaip tauta. Jiems svarbesnes zmogaus be tautybes ir lyties “teises”
Įrašas iš esmės teisingas. Nepotizmas ir protekcionizmas – ypač negražūs dalykai, kvepia šlykščiai. Suprantama, kodėl norisi kitiems nusukti nosis.
Tačiau vis tiek balsuosiu už konservatorius – parama ir balsai partijai reikalingi.
Bet viduje partijos – reikia kalbėti apie tai, ir kaišioti po nosį (arba teisingiau – baksnoti nosimis į pridarytą). Kad moraliniai standartai būtų aukštesni. Jei konservatoriai būtų laiku reagavę į visokius nuopuolius – dabar neturėtų problemų su Vareikiu (lygiai taip pat reikėjo šalinti Vidžiūną ir Margevičienę – kalbant apie paprasčiausiai įvertinamus atvejus, kai žmogus vairuoja girtas).
Šiuo atveju įvertinti irgi labai paprasta – figos lapeliu neuždengsi.
Nosimi juos į tą reikalą, nosimi!!!!
Mano visa giminė balsuos už TS, o Gabrieliaus Landsbergio kandidatavimas, kad ir toks netikėtas, jiems yra ne tik ne trūkumas, bet privalumas. Aš, tiesą sakant, manau, kad partijai ponas Gabrielius pasiteisins kaip puiki korta.
Tikiuos, tavo giminės perskaitys šį straipsnį ir pradės svarstyti ir apie kitus kandidatus.
Gal Kusaitė apšvies savo giminę..!? Sėkmės
Apskritai kaip galima balsuoti už konservatorius? Čia jau reikia gerokai nukvakti, kad rinktis juos…
Taigi, pradedu atkvakt
Labai labai labai teisingas straipsnis – nesmagu, kad taip nubalsavo TS skyriai, as pats visada balsuoju uz TS (apart kai buvo Vagnorius), bet tikrai neplanuoju 31 metu jaunuolio, be jokiu pasiekimu ar rimtesniu paziuru destymo, imti ir reitinguoti virsun vien todel, kad jo senelis yra Landsbergis. As jam nuosirdziai linkiu sekmes ir tikiuosi, kad jis gali buti pavyzdys, kad dinastija galima atkartoti, bet siuo metu to nesimato net is tolo.
Dėkui.
Liberalų Sąjūdis irgi ne be nuodėmės. Kokiu būdu antroje vietoje atsidūrė kažkoks Antanas Guoga? Sakoma, kad šis turtuolis neblogai parėmė partiją. Kaip kitaip paaiškinti tokį aukštą politikos naujoko šuolį?
Nr. Vardas Pavardė Balsų skaičius
1. Gintaras Steponavičius lyderis
2. Antanas Guoga 83
3. Petras Auštrevičius 77
4. Vytautas Grubliauskas 60
5. Eugenijus Gentvilas 55
Balsuodavau už liberalus, bet dabar abejoju…
Perskaičiau komentarus, tai siūlau gal jūs visi tiesiog nustokit balsuoti pagaliau?
Labai gerai parašyta, džiaugiuosi, kad aptikau. Gerai sudėlioti akcentai. Matyt, ir dažniau čia užsuksiu. Noriu paklausti, ar nenorėtumėte paaukoti šio teksto kad ir delfio sąvartynui? Ne tam, kad keli šimtai “komentatorių” gautų naują impulsą pasidrabstyti, bet ir dėl tam tikros dalies rinkėjų, kurie čia neužklys. Projektas “Gabrielius” yra tikrai ne poros savaičių kūrinys, profesorius daug ką nutyli. Bet partijos tarybos, taip sureitingavusios sąrašą, valia, supratimas, atsakomybė daug pasako apie pačią partiją. Tie keliolika tūkstančių iš tiesų tėra “trąša”, kaip teisingai rašote. Deja, kitose partijose padėtis ne geresnė. Jeigu Bradauskas yra nepajudinamas, kuo blogesnis Guoga, – svarbu “pinigų yra!”, o visa kita tik techniniai klausimai, išsprendžiami senamiesčio aludėje arba Žvėryno virtuvėje.
reiktu prisiminti tetušio paremtos bet mažai kam girdėtos Radvilės Morkūnaitės patekimą į EU parlamentą. Nors ji sistemingai darė karjerą partijoje nuo 2001m.
Gal tada balsuokite už jaunąjį Mazuronį? Energingas, ryžtingas. Arba už Gražulį- dar energingesnis ir ryžtingesnis.
Turiu pasakyti, kad rašybos ir skyrybos klaidos labai trukdo skaityti tekstą. Siūlyčiau susirūpinti savo lietuvių kalbos žiniomis ir padaryti išvadas.
Emilija, jūs gal “peršokote” kokią tai klasę mokykloje?
Užtikau netyčia. Labai puiki įžvalga. Pritariu 100%
Ačiū už straipsnį. Surinkote daug informacinių šaltinių, o tai labai naudinga, nes apie šį kandidatą rasti konkretesnės informacijos iš tiesų sunku.
šitą įrašą radau googlindama, kas per paukštis tas Gabrielius Landsbergis, išskyrus tai, žinoma, kad Vytauto anūkas; galvojau, gal praleidau kokius nors jo neapsakomus nuopelnus tautai – nes dabar žiūriu porinkimines apžvalgas ir išgirdau panegirikos srautą šito individo atžvilgiu. Pasirodo ne, nieko nepraleidau. Labai džiaugiuosi, kad dar vienas žmogus žengė žingsnį atviresnės Lietuvos link ir balsavo už partiją, kuriai labiau rūpi ekonomika ir žmogaus teisės ir laisvės, nei tai, kas su kuo miega. O Guoga, jei ką – nors ir vertinamas prieštaringai – mano kuklia nuomone yra vienas iš protingiausių Lietuvos žmonių.