Kaip N. Putinaitė mažino tai, kas nemažintina
Yra toks dalykas kaip susišnekėjimas ir aš jau pastebiu, kad susišnekėjimo meno kai ne kurie filosofai stokoja kur kas labiau, nei tie, kurie per savo gyvenimą taip ir liko nepasmaguriavę logosu. Turiu omeny N. Putinaitės naujausią knygą bei į jos demonišką pijaro planą įveltus politikus, filosofus ir kitus mūsų entelektualinio ir visuomenininio elito atstovus (kaip antai J. Oleką, J. Bernatonį, V. Rubavičių, pastarojo žmoną ir daugelį kitų).
Štai tarkim yra švenčiausioji Mergelė Marija, ir jeigu mes pradėsime samprotauti, kad nors jinai ir yra puiki, ypatinga, nuostabi moteris, tačiau nėra gerai, kad jinai pastojo nuo kito prieš tai negavusi aiškaus, nedviprasmiško savo vyro sutikimo, tai jau yra blogai. Arba tai nėra gerai, pasitaisysime mes norėdami būti diplomatiškesniais. Arba, dar pasitaisysime, tai nėra tobula vyro ir žmonos santykiuose. Aišku, galbūt, pats tas įvykis yra šventas toliau bedieviškai išvedžiosime mes, bet juk jos vyrą, galbūt, kažkaip reikėjo tam bent jau geriau paruošt psichologiškai?
Bet kuriuo atveju, toks gan nekaltas ir naivus samprotavimas iš esmės užsimoja prieš Dievo Motiną, kuri yra šventoji par excellance ir dėl to net ir menkiausios jos ne tai, kad nuodėmės, ydelės, bet ir neteisingo žodžio galimybė prieštarauja pačiai jos esybei. Todėl net ir menkiausias užsimojimas prieš tam tikrą jos charakterio savybę ar pavienį poelgį yra užsimojimas prieš ją visą. Šiuo atveju tik viskas arba nieko!
Man atrodo, kad tas ginčas dėl patriotizmo, kurį sukėlė Putinaitės knygą, yra dviejų paradigmų sankirta – patriotizmas valstybei ir patriotizmas tautai. Be abejo, jie nėra visiškai atskirti, tačiau ginče dėl J. Marcinkevičiaus individualios laikysenos, atsiskleidžia vienas skirtumas. Ne vienos iš šių stovyklų atstovas neteigia, kad jisai vieną priešpastato kitam, tačiau šiuo atveju turimi omenyje prioritetai. Patriotizmas tautai yra patogesnis, jis apima daugiau raiškos alternatyvų pvz. gali pasiduoti okupantui, tačiau turėti penkis vaikus ir juos mokyti gimtosios kalbos, tautinių šokių, pats tuo tarpu dirbti statybose arba liaudies instrumentų muziejuje, priklausyti šachmatų mėgėjų klubui ar daryti dar kažką, kas nėra okupanto uždrausta. Vistiek kažką darai vardan tos.
Būnant tautiniam patriotui kur kas yra lengviau susikurti galvoje absrakčią viziją, kurios visiškai netrikdo pavieniai atvejai – gali kovoti už lietuvių tautą ir jeigu už tave niekas nebalsuoja, sakyti, kad jinai suklaidinta. Būdamas valstybės patriotu, prarasdamas valstybę, tu ne tai, kad prarandi viską, tačiau prarandi tai, be ko viskas tampa beveik nieku. Tuo tarpu grynai tautinio patrioto atveju jo gyvenimas iš esmės gali ir nepasikeisti. Buitis gali kiek pablogėti, o gali ir pagerėti, bet širdyje vistiek ta pati LIE-TU-VA, jos miškai, pievos, upeliai ir piliakalniai, kur protėviai gynėsi nuo kryžiuočių ir šventos giraitės, kuriose vaidilutės kurstė amžinąją ugnį.
Žmonės nori gyventi oriai ir tai girdisi kasdien. Šiuo metu sąvoka “orus gyvenimas” daugiausia minimas kalbant apie gaunamą atlyginimą. Pagal tai visi ir prisiderina – vieni susiranda geriau apmokamus darbus, kiti atitinkamai susimažina savo orumą keliais leveliais. Pastaroji operacija yra skausminga, tačiau kalbant apie atlyginimą, jinai yra, visų pirma, individuali, antra, visada yra vilties, kad tai laikina. Tuo tarpu Tautos Sąžinės levelio sumažinimas, kad ir nežymiai, tarkim nuo 88 iki 86, yra ne tik, kad negrįžtamas veiksmas, bet sudarantis didelę tikimybę nukristi iki kokių 24 ar net 9, kas jau praktiškai lygu visiškam sunaikinimui nes Tautos Sąžinės levelis jau pats savaime negali būti toks žemas.
Kartą mano bendradarbė, išsilavinusi ir inteligentiška 55 metų moteris, man ėmė dėstyti kaip dabar viskas Lietuvoje yra pagedę, visi nusivylę viskuo ir nieko nebėra tikro ir, kad šiandien jeigu reikėtų jau niekas prie Televizijos bokšto nebesusirinktų. „O aš tai manau, kad šiandien susirinktų dar daugiau“, – ramiai pasakiau. „Rimtai, tu taip galvoji?“, – nustebusi kiek ironiškai pažvelgė į mane pro akinių viršų. „Nu taip, taigi pagalvokit – svetimos valstybės tankai įvažiuoja į Vilnių ir svetimi kareiviai bando užimti Televizijos bokštą, negi galvojate, kad visi liktų ramūs?“. Ir mano bendradarbė, kurios temperamentas šiaip jau ne ką mažesnis nei Maldeikienės, kažkaip tai taikiai viską nuleido – „Nu jau ne, tikrai man atrą kartą to ikstrymo tai jau nereikia“. Ir taikiai paniro į savo popierius.
Tai štai, aš galvoju, kad jinai bus visa savo esybe prieš bet kokį N. Putinaitės vykdomą J. Marcinkevičiaus šmeižtą, dergimą, smerkimą, apspjaudymą ir, na žinoma, jo draudimą. Reiks dėl visą ko rytoj jos paklaust.
P.S. paaiškinimas specialiai mūsų filosofams – gale papasakota istorija visiškai nenorima pasakyti, kad iš to išplaukia, kad atvažiavus svetimos valstybės tankams prie Televizijos bokšto, jinai ten tikrai neitų, o aš ten tikrai eičiau. Atitinkamai, va šituo štai paaiškinimu irgi nenorima paaiškinti, kad aš neičiau, o jinai eitų. Tiesiog, skirkit teiginį nuo interpretacijos ir viskas bus gerai.
comments feed
No Comments