Tuo savo gyvenimo periodu kai Nietzsche dar nebuvo susipykęs su Vagneriu, gyveno Bavarijos mieste, kuris vadinosi Bairotas, o jo nuostabus protas dar nebuvo įkalintas pamišimo, mėgdavo jisai lankytis pas vieną vietinę prostitutę, vardu Esmeralda.
Užėjus Nietschei, jinai nusirengdavo nuoga, atsiguldavo į lovą ir prakėsdavo kojas. Nietzsche kurį laiką sėdėdavo ramus ant kėdutės ir žiūrėdavo į ją savo mįslingu žvilgsniu. Ji nejudėdavo. Tada jis atsistodavo, lėtai prisiartindavo prie lovos ir kažkaip iškilmingai priklaupęs sutelkdavo visą savo dėmesį į jos tarpkojį. Kurį laiką pameditavęs jis lėtai atlaisvindavo savo kaklaraištį, nusiimdavo nuo nosies pensnė ir įsidėdavo į savo švarko kišenę. Tada delikačiai prikišdavo savo akį prie jos vulvos ir pažvelgdavo gilyn į vidų, kažkur ten toli, toli, į tuos tolius kuriuose turėtų pasirodyti naujai užgimęs antžmogis. Neveltui Nietzsche sakydavo, kad situacija Vakarų Europoje primena į iki galo įtemptą lanką, kurio strėlė pasirengusi šauti į patį tolimiausią taikinį. Tas taikinys ir buvo jis – antžmogis – gimsiantis apvaisintas Nietzsches filosofijos.
Jausdamas kaip jį apima kvaitulys Nytzsche vis bandydavo įsiskverbti savo trumparege akimi kuo giliau, graužė drėgmė, mirksinčios jo blakstienos vėlėsi su plaukais ir badė akies obuolį, bet nepaisydamas nieko jis atkakliai savo žvilgsniu stengės pasiekti kažkokį tai sunkiai įsivaizduojamą begalinio tunelio galą, kur turėjo pasirodyti jis, Vakarų kultūros išgelbėtojas.
Tokiais momentas laikas sustodavo ir Nyčė nebejausdavo kiek trunka jo žvilgsnio klaidžiojimas tunelio tamsoje. Tai tęsdavosi, kol pagaliau jam pradėdavo rodytis, kad kažkur ten toli, toli vos įžiūrimai spingčioja švieselės. Tai ir būdavo taip lauktas momentas. Šviesa vis stiprėdavo, kol imdavo panašėti į kažkur toli už horizonto brėkštančią aušrą. Po kurio laiko šviesa pradėdavo akinti, ir tolumoje blykstelėjęs trenkdavo ugninis žaibas ir tada pasirodydavo jis, dar kitaip žinomas Antžmogio, Antikristo, Dioniso, Zaratustros vardais. Stovėjo jis tolumoje visas spinduliuojantis ir didingas, o kartu su juo abu jo palydovai – gyvatė ir erelis.
Vos išvydęs šį regėjimą Nytzsche atsiplėšdavo nuo Esmeraldos tarpkojo ir paknopstom pripuolęs prie kambaryje stovinčio pianino traukuliuojančiais pirštais pradėdavo skambinti kažkokias tai savo paties sukurtas uvertiūras. Muzikos svaigulys ir tobula kūno forma, dionisiško kvaitulio ir apoloniškos linijos harmonija turėjo būti toji dirva, kuri subrandins ir pagimdys tą, kuris bus didingesnis už bet kokį dievą. Tai bus dirva iš kurios išaugs Antikristas.
Nyčė skambino pianinu mėšlungiškai atlošęs galvą atgal, pro kietai užmerktų akių vokų kraštelius sunkėsi ašaros, riedėjo drėgnais skruostais ir nuo ūsų lašėjo ant krūtinės. Galiausiai jam iš burnos išsiverždavo dusli aimana, primenanti smaugiamo žmogaus žvogždimą. Jo pirštai nustodavo lakstę klavišais, o visas kūnas sustingdavo lyg suakmenėjęs nuo Medūzos Gorgonės žvilgsnio.
Po kiek laiko jis atsimerkęs iš lėto apsižvalgydavo po kambarį tokiomis akimis tarsi būtų nužengęs į jį iš kito pasaulio. Atgavęs kvėpavimą vėl užsidėdavo pensnė ir vėl tvarkingai pasirišdavo kaklaryšį. Tada sunkiai pakildavo ir atsargiai statydamas pėdas pajudėdavo durų link. Prie durų sustodavo, išsiraukdavo piniginę ir savo plonais pirštais atskaičiavęs banknotus padėdavo juos ant spintelės.
Prieš išeidamas jis dažnai atsisukdavo, kad paskutinį kartą pasižiūrėtų į lovoje gulinčią Esmeraldą. Visą ta laiką jinai taip ir likdavo gulėti nekeisdama pozos. Nietszsche stovėjo prie durų ir žiūrėjo į ją. Jis buvo filosofas, kurio mintys vėliau bus prilyginamos mūšiui išsirikiavusiai kariuomenei – štai lengvieji pėstininkai, strėlėmis ir laidomais akmenimis išardantys priešo rikiuotę, štai sunkioji kavalerija su saulėje žvilgančiais šarvais, štai ilgakotėmis ietimis pasišiaušusi hoplitų rikiuotė, štai grėsmingieji kovos vežimai su prie ratų pritvirtintais atsikišusiais ilgais ir aštriais peiliais. Neveltui Nytzsche rašė, kad tiesa yra moteris ir, kad pagrįstai įtarinėjama dogmatiškus filosofus menkai moteris supratus ir, kad dogmatika, kaip perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas yra netinkama priemonė moters širdžiai pavergti. Ši mintis jo kariuomenėje buvo kovos dramblys, kuri kartu su kitu kovos drambliu, mintimi, kad tai kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais ir kitais kovos drambliais stovėjo visos kariuomenės priešaky.
Tada jis tyliai išeidavo, paskui save uždarydamas duris.
Esmeralda likusi viena dar ilgai gulėdavo nejudėdama ir žvelgdavo pro langą aukštyn, į dangų. Kartais dangus būdavo giedras ir saulėtas, kartais apsiniaukęs ir debesuotas. Žvelgdama į jį Esmeralda kartais imdavo isteriškai kvatotis, kartais apsiverkdavo, o kartais tiesiog gulėdavo ir stebėdavo jį tuščiomis akimis. Ir toks jos elgesys visiškai nepriklausydavo nuo oro – tie patys debesys ar giedra vieną kartą ją prajuokindavo, kitą kartą pravirkdydavo. Bet tai tik dar kartą patvirtina filosofo Nietzsches nuomonę, kad moterys yra sunkiai suprantamos.
comments feed
Jis negalejo jos tiesiog isdulkinti?
Nu čia jau jo reiktų paklausti.
neskaciau jo biografijos, gal jis turejo su tuo problemu? cia rinmta beda is tikruju, is to gimsta muzika, paveikslai, filosofijos, karai ir kiti baisus arba nuostabus dalykai.
Realiai tai nėra labai aišku ar turėjo. Bet asmeninis gyvenimas tai jam nesusiklostė. Buvo komplikuotas, kažkuo būtent toks kokį jis pats savo raštuose niekina.
Šitas epizodas http://www.youtube.com/watch?v=jrSDrYy42yU ne tai kad galėtų būti iliustracija, bet kažkas panašaus jame yra
Gaila, neradau su subtittais, bet ten kaip ir beveik nieko nešneka. Veiksmas vyksta ginekologo kabinete. Žmogus nusprendė užkąsti ir staiga suprato, kad jį bobos užkniso.
P.S. Filmo žiūrėti neverta. Jis apie karą tarp lyčių, bet nepavyko, mano manymu. Tas pasikasymo momentas galbūt ir yra vienas iš pačių stipriausių epizodų filme.
Ištiesų įkvepianti ištrauka. Labai tinka šiam straipsniui.
Kreivaranki, o tu etiudus šiuos sugalvoji pagal savo įsivaizdavimą apie personažą?
Man kažkaip sunkiai daeina kaip galėtum tai sugalvoti nuo nulio. Nors…
Ne, nėra visiškai nuo nulio.
Aš tai jaučiu, kad trūksta pasiruošimo šitam tekstui. Jei gaudyčiaus bent šiek tiek Nietzschės kūryboje, būtų įdomiau.
Nietzschės seksualinis elgesys keistas atrodo tik iš dabarties pozicijų, kai praėjo nuo to laiko mažiausiai dvi sex revoliucijos. Manau, kad jo romantizmas yra organiškas:)
Romai, o tu moki prancūziškai?
Ne,nemoku.
O tai kokiu būdu kiekvienai situacijai randi ištrauką iš prancūziško kokio nors filmo?
Tiesiog prisiminiau ir paieškojau youtube. Filmas senas ir jau seniai mačiau.
Nepastebėjau, kad vis randu prancūziško filmo ištrauką. Bertrand Blier kažkada su Buffet froid padarė įspūdį, tai jo filmus gal ir beveik visus esu matęs.
Aaa…reiks man kada juos visus peržiūrėt
Nes ištraukos įkvėpia.
Viršum teksto sukuriama įdomybė ir šis tekstas bent jau man leidžia pagauti šio epizodo dvasią (lengvai įsijaučiu į skaitomą tekstą ir susitapatinu su juo), bet nepatiko, kad Nyčės pavardę kiekvieną kartą rašei vis kitaip. Toks yra kūrybinis sumanymas ar tingėjimas?
Patiko, kad kaip visuomet daug vaizdžių žodžių, kurie yra vartojami laiku ir vietoje. Itin graži stilistinė savybė. Norėčiau ir aš išmokti!
Dėkui už pastabą dėl pavardės rašymo. Pasikoreguosiu. Tiesiog kažkaip norisi rašyti jo pavardę taip kaip originalo atveju, nors kažkaip mano natūra vis priešinasi tokiam keistam raidžių kratiniui. Bet už to nėra jokios prasmės.
Pasiskaitinėjau truputį. Galvojau, gal dar kažką perskaitysiu po to tarp eilučių
Bet aišku, reiktų geriau žinoti biografiją ir ligos istoriją.
Visų pirma, neradau, kad Nietzsche būtų buvęs Beirute. Gal čia turėjai omenyje Bairotą (Bayreuth),kur Vagneris gyveno?
O dar įdomų dalyką sužinojau iš vikipedijos – Nietzsche didelėmis dozėmis naudojo opiumą ir raminamuosius – chloralhydratą, didesnėmis dozėmis taip pat turinčius narkotinį poveikį. Visa tai jis kaip tik galėjo vartoti gal truputį anksčiau, prieš pradėdamas rašyti “Štai taip Zaratustra kalbėjo”. Gaila, neišmanau, bet turiu įtarimą, kad raminamieji slopina potenciją. Galbūt ir opiumas veikia panašiai. Tada būtų natūralu, kad Nietzschei liko tik žiūrėti.
Kadangi opiumą vartojo didelėmis dozėmis, galima spėti, jog rašydamas Zaratustrą nenutraukė, nes jau buvo narkomanas – opiumas greitai sukelia priklausomybę. Tai man kelia minčių
Aišku, nemanau, kad visa tai labai svarbu teksto supratimui. Čia šiaip – informacija paraštėse. Matyt tiek ir užteka – turėti omenyje, kad tavo tekste moteris yra tiesa ir apmastyti, kas iš to gaunasi
Jo, čia turimas omenyje Bairotas
Iš tiesų, tai visai galimas daiktas, kad jis rijo daug vaistų, nors negaliu to dabar patvirtinti – nežinau. Tačiau psichiatrija XIX a. neturėjo būti itin aukšto lygio.
Iš tiesų šis tekstas nėra kažkokia tai tiksli nuoroda į kažkokį tai įvykį. Tai tarsi papildomas išgalvotas įvykis, kuris greta realių įvykių juos kažkiek “koreguoja”. Taigi čia tiesiog tiesos kraipymas tokiosmis istorijomis, kurios neva galėjo atsitikti.
Tai, kad čia nėra tikri įvykiai, supratau. Supratau ir tą žaidimą, kai x=y ir kai tekste vietoje x įstatai y, gaunasi smagiai
Matyt reiks skaityti dar Antikristą. Gal ir nujaučiu, bet nežinau, kas jis pas Nietzsche.