Jurodivai.lt

Filmai. Redirected (2014). Savimeilės neįžeidė.

---

Pažiūrėjau tą išgirtąjį Redirected. Be abejo, išvengti kokių tai išankstinių lūkesčių nepavyko. Poveikį darė ne tik intriguojantis filmo pristatymas, bet ir gausybė teigiamų atsiliepimu. Todėl gal ir įspūdis buvo anaiptol ne toks kokio tikėjausi.

Kalbant apie siužetą, tai mano galva, jis yra šūdas ir čia jau kur kas prasmingiau būtų perkelti diskusiją į filosofinį lygmenį, užklausiant ar yra korektiška siužeto nebuvimą vadinti šūdu, kadangi pats šūdas kaip ir irgi yra. Aš suprantu, kad čia yra kaip ir situacijų komedija, iš esmės sudaryta iš juokingų epizodų, kurie ir turėtų būti tomis vinimis, kalamomis į žiūrovo juoko kaulelius, tačiau bet koks ryšio tarp veiksmų nebuvimas per dvi valandas atsibosta.

Žiūrint filmą susidaro toks įspūdis, kad Londone ir Lietuvoje kartu paėmus gyvena kokie 50-60 žmonių, visi visus pažįsta ir vieni kitus be vargo randa. Veikėjų elgesys yra visiškai neadekvatus. Aš iki šiol lieku nesupratęs, ką tie keturi anglų banditėliai ketino veikti Malaizijoje – tipo, jie važiuoja į tenykštį pliažą degintis, o pinigų juk reikia… Ai, nu tai apiplėšiam Vinnie Jones‘ą ir skrendam, o po savaitės, kai jau būsim įdegę, kai išleisim tuos kelis pundelius perrištų banknotų, grįšim ir vėl apiplėšim, o tada gal skrisim į kokią Indoneziją ir vėl deginsimės. Dar ten kažkoks žiedas yra, bet pasakysiu jums atvirai – pochui tas žiedas, kaip ir kiti dalykai, neva paaiškinantys veikėjų poelgius.

Paskutinį kartą kai mačiau filmą, kuriame kriminaliniai pižonai su kaukėmis apiplėšia iš pinigų lošiančius rimtus mafijozus, buvo „Killing them softly“ ir Sopranų 3 sezonas (jį žiūrėjau visai neseniai). Kiek tokių scenų jau yra susukta aš nesiryžtu spėti. Kur tik beįsijungi, visur sėdi gnylos, randuotos tuparožos, rūko ir lošia, juos apiplėšia, o po to anie gaudo anuos ir arba juos nušauna arba jie nušauna anuos. Tik dar niekada nemačiau, kad kaip dėmesį nukreipiantis elementas būtų naudojama kiaulės galva – „Redirected“ pasaulyje taip yra daroma Londone. Ir šiaip, tos gyvulių galvos kažkur jau matytos. Apskritai jeigu kam kyla asociacijų su „Hangover in Las Vegas“ arba Borato bajeriais, tai filmo autoriaus nuomone, visgi palyginus su „Redirected“ yra skirtumų. Negi čia dabar ginčysies?

Kaip pagrindinis filmo privalumas yra nurodomas E. Vėlyvio sugebėjimas atskleisti visus lietuvių stereotipus ir silpnybes. Mano nuomone (jei norite galite galvoti kitaip), jokių lietuviškos tapatybės rekonstrukcijų šiame filme nerasta, nebent tokiu laikytume šūkį „Už Lietuvą“. Tačiau kai prisimenu, kad tokį bajerį P. Gražulis sugalvojo spontaniškai, prieš tai atsidūręs situacijoje, savo delikatumu ganėtinai pranokstančioje kietomis turinčias atrodyti filmo scenas, kyla negerų minčių apie filmo autoriaus kūrybinius sugebėjimus.

Kalbant apie lietuviškos tapatybės savirefleksiją, man šis filmas įdomus ne kaip parodantis stereotipus, o kaip pats tuose stereotipuose įklimpęs ir juos štampuojantis. Jei jau kalbėsime apie Vilniaus naktinį gyvenimą, tai tik lietuviui gali atrodyti, kad jis apskritai yra ir tik lietuviui kvadratu gali atrodyti, kad jis kažkuom ypatingas. Ne gerbiamieji, Vilnius tai ne Londonas ir net ne Ryga. Tai yra maža, tyki, jauki provinciali mažos agrarinės šalies sostinė.Jeigu Vilniuje sugebi prisigert iki sąmonės netekimo ir po vidurnakčio rasti kas tau ant nugaros ištatuiruotų bybį, tai tą pati sugebėtum padaryti ir Magadane, ir Skuode, ir Kišiniove ir bilekur, kur įmanoma rasti laikinai laisvėje gyvenantį zeką.

Kaimiečiui išgirdus žodį „piderastų paradas“ krauju pasrūva akys ir anas griebiasi šautuvo – žmonės, tik nejuokinkit, nes nejuokinga. Jei jau pritaikyti lietuvišką kontekstą, tai gal toje vietoje buvo galima pridėti „Staska, o tai ką jiems daryt – Londone jie gali viešai gatvėse vaikščioti, o pas mus tai nepadoru, nu tai va atvažiavo į Labanoro pakraštį ir žygiuoja uždarose patalpose“? Kodėl Vinnie Jones‘as filmo metu neišalksta ir neužsisako kokio tai „labai gero ir ypatingo“ lietuviško patiekalo, o po to neišspjauna jam patiektų šaltibarščių ir nesugrūda padavėjo nosies į lėkštę su cepelinais? Nežinau ar geri čia mano siūlomi variantai, juolab nesiryžtu ar salėje susirinkusiems aštuoniolikmečiams tai būtų juokingiau nei rimuotė „plaktukas-chujukas“, bet tuomet gal būtų galima sakyti, kad filmo kūrėjai bent pabandė.

Tų lietuviškų realijų galima būtų prigalvoti daug. Kaip antai jauna Vilniaus savivaldybės darbuotoja, kuri apart lietuvių kalbos vos, vos susikalba rusiškai ir čia pat Šnipiškių laužyne laisvai lietuviškai, lenkiškai, rusiškai (ok, dar galima būtų pridėti ir šiek tiek angliškai, kadangi irgi dirbo Londone statybose) kalbantis lachūdra. Kodėl niekas nesididžiuoja, kad grupė originaliu pavadinimu “LT-United” eurovizijoje užėmė net 6-ą vietą? Kodėl joks balvonas neišvardina visų tarptautinių čempionatų, kuriuose Lietuvos krepšinio rinktinė laimėjo bet kokios spalvos medalį? Kodėl filme, „negailestingai“ demaskuojančiame visas lietuviškas ydas, niekas niekur nepadūsauja, kad Lietuvoje valdžia visiškai nesirūpina žmonėmis? Skėsteliu rankomis. Apie ką mes tuomet kalbame?

E. Vėlyvis pamaiviškai teigia, kad šis filmas skaudins lietuvišką savimeilę blogąja prasme. Tik nereikia! Šis filmas būtent ir sukurtas siekiant įsiteikti lietuviškai savimeilei, Lietuvą vaizduojant kaip įspūdingų nuotykių šalį. Pažiūrėkite į mūsų kaimiečius – net neabejoju, kad jie sukelia pasididžiavimo jausmą kiekvienam marozui. Drąsūs, ryžtingi, rengiantys didelius balius gryname ore, puikiai ginkluoti, nė akimirkos nedvejojantys kai reikia pradėti šaudyti. Kažkoks tai čečėnų ir čigonų mišinys (net Vinnie Jones‘as pabaigoje juos pavadina „gypsies), vieningai traukiantys šaudykles iš po stalų nelyg meksikonai iš “Desperado” (1995).

Man taip pat nepatiko, kad šiame filme, kuris pristatomas kaip „kriminalinė komedija“, pasukama ne kriminalo, o komedijos pusėn. Jei neklystu, tai per visą filmą nušaunami vos trys žmonės, kurie siužetui yra visiškai nereikšmingi. Ko gero iš tiesų režisierius savo herojus norėjo išsaugoti „Redirected 2“. Atsimenate tą bičą, kuris pusę filmo lakstė su antrankiais prie riešo prirakintu radiatorium? Prieš pabaigą jam dar Vinnie Jones‘as įsegė į petį kulką, tačiau vis tiek tai nesutrukdė perplaukti upės. Čia jau neverta klausti ar šovė į tą patį petį kurio ranka buvo su radiatorium, ar į kitą – patikėkit, į filmo pabaigą tokių dalykų prisikaupia tiek, kad į juos tiesiog nebekreipį dėmesio.

Pats susišaudymas vestuvėse primena daugiau svečiams užsakytą paintball‘o atrakciją. Šaudoma slepiantis už stovinčių stalų, kurie apdengti ilgomis staltiesėmis (t.y. slepiamasi už staltiesių) ir tik vėliau stalai apverčiami, nors ginklų kalibras toks, kad nepanašu, kad apversti stalai saugotų labiau nei staltiesės. Galiausiai visiems baigėsi šoviniai niekam nieko taip ir nenušovus. Šapras, kaip supratau, per visą susišaudymą dulkino po stalu kažkokią pamergę, o kad kažkas vyksta suprato tik tada, kai pas jį po stalu palindo dar kažkas. Ir taip pasimetė, susinepatogino, tipo, oi ką čia dabar apie mane parapijonys pagalvos. Leisgyvis anglų mafijozas pabaigiamas torto smūgiu į galvą ir tt. Bet pasikartosiu, besibaigiant filmui į tokius dalykus jau tiesiog nebekreipi dėmesio.

Nesigailiu, kad nuėjau, pažiūrėjau ir sumokėjau. Aš, kaip ir daugelis kitų tautiečių, laikausi tos nuostatos, kad nepaisant visų trūkumų, reikia atsižvelgti į tai, kad filmą kūrė lietuvis, jame vaidina daug lietuvių, o tai reiškia, kad jeigu į filmo pabaigą neužmigote arba neužsigrūzinote, tai toks faktas jau pats savaime laikytinas milžinišku tautinės kinematografijos triumfu. Ar šis filmas yra šūdas? Aš manau, kad jis nėra šūdas ir nors jame nėra nieko ypatingo ir naujo, tikrai meluočiau sakydamas, kad tos dvi valandos man prailgo. Be to kokius 2-3 kartus net juokiausi. Todėl darau išvadą, kad filmas tiesiog puikus.

Tags: Emilis Vėlyvis, filmai, Redirected