Demono galva
Filosofija ir demonizmas būtų visiškai nesuderinami dalykai, bet problema yra galva. Filosofai turi galvą, demonai – irgi, Michailo Vrubelio demono galva estetiška. Filosofų galvos retai kada būna estetiškos, jokios paralelės…
Vienoje Mastrichto lauko kavinėje sutikęs racionalizmo tėvą Rene Descartesą visai nenustebau, ne, ne dėl jo fizionomijos, o dėl to, kad jis sėdėjo prie gretimo stalelio vienas, kaip ir aš, gėrė alų. Kita vertus, o kodėl jo negert, jeigu karšta, jeigu platanai jokio šešėlio nemeta, jeigu biurgeriai ir turistai erzina savo nešvankiai angliškomis kalbomis.
Kalbėtų bent portugališkai, tai ne – angliškai. Descartesas atrodė ramus, toks jis ir buvo po penkto. Keikdavau save už tai, kad neprieinu, nepakalbinu, žmogaus, kurio atsakymą norėčiau išgirsti. Išgėręs antrą bokalą pasiryžau, sakau:
– Laba diena, gerbiamasis Rene Descartesai, gal galėčiau prisėsti šalia, pakalbėtume? – Jis nebuvo sužavėtas, nors išliko galantiškas:
– Malonėkite prisėsti.
Iškart bandžiau eiti prie reikalo:
– Noriu paklausti ar filosofai turi kažką demoniško?
– Aš nesu filosofas, tai klausimas ne man, – atsainiai atsakė Rene. Pagalvojau, kad maivosi. Tada klausiu:
– O Tamsta kartais matote dalykus, kurių nemato kiti?
– Nežinau ką mato kiti.
Tada ėmiau jautį už rago ir iškart paklausiau:
– Ar nestebina jūsų žmonių durnumas? – Išvertė akis Rene ir springtelėjęs alumi sausai tarė:
– Visi mes durni. – Žinoma, negi prieštarausi, bet buvau tam pasiruošęs:
– Girdėjau žmones kalbant, kad turite sukūręs kažkokią sistemą, kuri leidžia žmonėms būti mažiau kvailais?
Rene mostelėjo garsonui, kad šis atneštų dar. Jis įsmeigė į mane skvarbias demoniškas akis, bandė pragręžti manyje skylę, pro kurią išbyrėtų visi mano turiniai. Supratau, kad seniai perprato mano klastą, dar iki prisėdant prie stalelio.
– Tai apsimeti durniumi? Manai, kad užduosi durną klausimą prisidengdamas kitais ir išjuoksi mane vidury Mastrichto? Manai, kad filosofinis tekstas nors vieną padarė protingesniu? Barstai, ponaiti, druską ant mano kaulų, nieko, esu įpratęs – jau kelis šimtmečius būriai akademinių pusdurnių aiškina mano filosofiją jos neskaitę. Prašiau tik vieno – nelaikykite nė vieno žodžio mano žodžiu, jeigu nesu jo ištaręs arba parašęs… Durnystės laikas, jūs į XXI amžių įžengėte apsidergę gausybe tekstų, kuriuos vadinate filosofiniais, nors ten net jungtukai ir tie sumeluoti…
Rene nutilo ir užsivertė bokalą. Gėrė godžiai. Jaudulį išdavė tik trūkčiojantis kairys vokas. Sau tyliai pagalvojau, kad verkiu dažniausiai kaire akimi, matyt, tikrai kažkoks blogis toje kairėje… Rene atsikvėpė pastatęs pustuštį bokalą ir tyliai ištarė:
– Juk matau, kad apsimeti durniumi, Apeironai, seniai tave pažįstu. Juk žinai, kad didžiausias iš visų gyvenusių demonizmo žinovų yra Sokratas. Jis dabar dairosi iš Rotušės bokšto, kartu atsibeldėm. Kažkada jis mane išjuokė, paklausęs ar esu filosofas, ar tik pusprotis prancūzų muškietininkas. Tik tada ir atradau savo demoną. Manasis nebuvo toks išmintingas kaip Sokrato, vertė mane daryti kvailus dalykus – mokyti žmones, kilmingus ir nebūtinai. Taip, kvailumas ir yra tikėjimas, kad kvailį galima pataisyti. Jis nepataisomas.
Nurijau sunkiai aštunto bokalo likučius ir nuoširdžiai padėkojęs nukiūtinau ant linksmo tilto, kuris tai pakyla, tai nusileidžia, nukiūtinau išsivemti.
comments feed
No Comments