Apie tai, kodėl man nepatinka politikai
Nu nepatinka man tie politikai… Nei mūsų, nei jų, nei į Rytus, nei į Vakarus. Įtariu, kad ši neurotinė būsena gali komplikuotis į vidutinio sunkumo depresijos epizodą, todėl, kol nevėlu, reikia aiškintis pirmines priežastis, traumos genealogiją.
Pastangos bergždžios – vos tik imu galvoti, galvojimo vietoje atsiveria tuštuma. Paprasčiausia būtų numoti ranka ir apsimesti, kad man tai nė kiek nerūpi, kad manęs neliečia ir galiu laisvai kvėpuoti, nepaisydamas šios giliai užgniaužtos trauminės patirties. Ir apsimetu… Paskui dar kelis kartus apsimetu, bet nepalengvėja. Lieka tik pabandyti prakalbinti tą tuščią vietą. Susėdam abu vienas priešais kitą, aš ir ta tuščia vieta, pasilabinu, bandau nervingai šypsotis, kaip tas iš animacinio filmuko, kuris bijojo to, kuris upelyje gyvena… Nepadeda. Tuštuma nesišypso, arba ta šypsena tokia didelė, kad nesugebu jos aprėpti savo baigtiniu žmogišku žvilgsniu.
Tada imu įsivaizduoti konkrečius politikus: gal per atskirybę pavyks prakalbinti bendrybę. Tačiau regisi labai žmogiški žmonės: vienas kvailas, kitas smirdi, trečias melagis, o ketvirtas sėkmingai suderina visas šias žmogiškas savybes. Bet juk visi padarai, net patys išmintingiausi kartais būna kvaili, visi turi savo kvapą, visi kartais meluoja. Et, jokios naudos iš tų atskirybių…
Seneka rašė Liucilijui, kad norint būti politiku, reikia turėti kiaulės akis. Pagalvoju apie kiaules. Visai gražios akys – žydros, nors ir nedidelės, bet gudrios. Ne, kiaulės čia niekuo dėtos.
Galbūt mano metodai pasenę, gal neverta ieškoti nei Edipo komplekso ankstyvoje vaikystėje (tuomet ir tų politikų, kurie galėtų kėsintis į mano mamą, dar nebuvo, nors būta partinių veikėjų, komjaunimo aktyvistų, kurie ir šiandien liguistai aktyvūs, bet seksualiai jau nelabai pavojingi), nei archetipinės politiko figūros (tik įdomu prie ko juos šlieti: prie velnių ar baidyklių).
Belieka rasti laiką iki traumos, prisiminti save iki šios nelemtos tuštumos apsėdimo. Kiekvienas šiame laike sutiktas padaras (net ir žmonės) atrodo labai įdomus, dangus giedras, vasara, daug žalios spalvos. Tiesa, yra baisių padarų, kurie gali suėsti, bet jie nėra blogi, tiesiog jų tokia prigimtis – ėsti. Aš pats tik žiūriu ir stebiuosi, o kiekvienas žingsnis – vis naujas atradimas. Nuostabiausia, kad niekas nekalba mano vardu, nepriiminėja nutarimų, kurie mane bent kiek liestų, neteršia dėmesio pasisakymais ir nuomonėmis. Taip, esu asocialus. Jeigu sutinku kokį į save panašų – pasakoju baisias ir fantastines istorijas apie tuos, kurie gali suėsti ir labai džiaugiuosi, kai mano pasakojimai priverčia išsigąsti. Jeigu sutiktas kitas elgiasi agresyviai ir neklauso mano pasakojimų – sugrūdu jam nosį, būna, kad ir pats gaunu, bet neapykantos nejaučiu, einu šalin. Įlendu į kvepiantį alyvų krūmą, laižau iš nosies tekantį kraują ir taip gera, kad palaimingai užsnūstu.
Sapnas buvo baisus. Sėdžiu kaip „Prisukamo apelsino“ herojus prieš mirksintį ekraną, surakintomis rankomis ir kojomis, akys plačiai atmerktos. Staiga iš ekrano išnyra plika Kubiliaus galva. Ta galva gudriai merkia dešinę akį: „viską sutvarkysim, bus viskas gerai“. Tada pasirodo juoda žmogysta panaši į vampyrą sulaižytais plaukais, surenka visus mano žaislus ir, nieko nesakiusi, sulenda atgal į ekraną. Iš ten pasigirsta šiurpus Kubiliaus juokas: „puiki reforma, Šemetėle.“ Nuo to juoko prarandu sąmonę. Atsibundu prieš ekraną surakintas, išpiltas šalto prakaito, burnoje kraujo skonis. Ekrane kažkokia orgija: lipa vieni ant kitų, bando ant ausų užtraukti apatinius, o pavykus, džiaugsmingai kvatoja ir rodo pirštu į nešvarius savo orgijos partnerio triusikus. Staiga viskas aprimsta ir ekrane pasirodo iškamša su įtaisytu mechaniniu žandikauliu. Apatinė to žandikaulio dalis darinėjasi ir metaliniu autoatsakiklio balsu grasina: „eksportuosiu tavo ūkio energetiką“. Papilvėje pajuntu nemalonią vėsumą, o ekrano kampe išnyra išblyškusi, baltu chalatu apsigaubusi ir keistą šaliką užsirišusi šmėkla. Ji rodo į mane pirštu ir pagiežingai primerkusi abi akis švokščia: „išmatuosiu aš tau ūgį, psiche nelaimingas“. Fone sušmėžuoja optimistiškas vaiduoklis, akys po storais stiklais atrodo didelės, visai nepanašios į kiaulės, jis šypsosi ir stengiasi atrodyti malonus. Šmėsteli maža viltis: gal pavyks pasprukti atgal į savo alyvų krūmą. Vaiduoklis ir toliau maloniai šypsodamasis suburia konsiliumą, kuriame sėdi šmėkla baltu chalatu ir iškamša su mechaniniu žandikauliu. Suprantu, kad vilties nebėra.
comments feed
6 Comments
Tai man labai priminė šitą šviežią visai lietuviškuose internetuose video:
Labai panašu
“Tiesa, yra baisių padarų, kurie gali suėsti, bet jie nėra blogi, tiesiog jų tokia prigimtis – ėsti.”
Ar kas nors politikų – o ir tavo – elgesyje yra prieštaraujančio prigimčiai?
Ir dar vienas klausimas:
Tuštuma – vieta, kur nėra to, kas turėtų ar galėtų būti. Kas turėtų ar galėtų būti šioje konkrečioje tuštumoje?
Ėdikai nėra politikai (suėsti gali kas nors neapibrėžtas, pavyzdžiui, gyvenantis lauko tualeto skylėje).
Kiekvieną kartą, kai žmogus būna žmogiškas, jis elgiasi ne pagal prigimtį.
Tuštuma nėra įtrūkimas sekoje (tada ji savaime užsipildo prieš tai ėjusio ir po to einančio turiniais – tikėjimas priežastiniu ryšiu viską suriša…), tuštuma panaši į “pėdsaką, kurio niekas nepaliko”
Žodžiu, politikai tiek beviltiški, kad net lūkesčių jokių nebėra.
Na o žmogų būti žmogišku, matyt, verčia žmogiška prigimtis.