Apie Šventybę ir šūdmaišį
Rudolfas Otto tikriausiai net neįtarė, kad jo knyga „Das Heilige“ taps vienu ryškiausių XX amžiaus teologinių veikalų. Šventybė pasirodo visada kaip kažkas kita, kažkas žavinčio, traukiančio ir, tuo pačiu, siaubingo, atstumiančio. Bet ar tas kitoniškumas, tas žavesys ir siaubas kito akivaizdoje nėra tik pramanas, kuriam paslapties šydą užtraukia mūsų pačių siauraprotiškumas ir negebėjimas priimti tai, ką atsainiai vadiname „tikrove“?
Juk ji visai banali, šlykšti, netobula, ką ji gali bendra turėti su iškiliąja Šventybe? Mėsos, šūdo, limfos, kraujo ir kaulų maišai – žmonės, ką jie gali turėti bendra su tokia tobulybe? Kad ir kaip būtų, žmogus yra vienintelė Šventybės pasirodymo vieta, jos „topos“.
Žinoma, žmogus gali ramiai nugyventi savo šūdmaišišką gyvenimą taip ir nepalietas to kažko, kas jo buką buvinėjimą galėtų įprasminti. Net gali palypėti visuomeninio statuso kopėčiomis, gali tapti vadovu, direktoriumi, rektoriumi, valstybės vadovu, kokiu Europos Komisijos nariu, bet taip ir likti šūdmaišiu… Gali gyventi pamaldų gyvenimą, nuolat tuštintis „eidamas išpažinties“, pasičepsėdamas ryti Atpirkėjo kūną… bet taip ir likti šūdo maišu…
Tačiau net ir toks nežmoniškas gyvenimas visada lieka potencialia susitikimo su Šventybe vieta, net ir tokia vargana būtis visada turi šansą. Toks nelabai žinomas rusų mąstytojas Levas Karsavinas, kurio nežinome, nes nieko neskaitome, sako, kad visa kas vyksta, visa, kas yra – yra teofanija, tikrovės, Šventybės pasirodymai.
Žiūriu į bukas tavo akis ir negaliu patikėti, kad Karsavinas gali būti teisus. O seniokas Karsavinas atlaidžiai šypsosi ir sako: „bėda, kad mes nepakankamai norime būti ir nepakankamai norime nebūti“, ir dar, patylėjęs, priduria: „negatyvioji teologija – didis mokslas“. Bandau atverti savo kurčias akis, bandau išgirsti ir juokingas sau atrodau, dėl savo negalios. Ausys lyg ir yra, bet jos negirdi… Bandau įsižiūrėti, bet raidės paskęsta girtame rūke, apima šleikštulys.
Mielas šūdmaiši, kreipiuosi į tave, kaip į vienintelę vietą, kurioje gali įvykti Šventybė. Juk tau nusispjaut, tu sau gražus ir pakankamas, tau nieko netrūksta. Gal ta Šventybė sukelia kokį neįprastą džiugesį, kurio negausi nei prisisprogęs, nei apsirūkęs hašo? Na, tada verta rizikuoti – juk dykai, nieko neteisėto ir sukeliančio pagirias.
Šūdmaišis išverčia akis, pastato ausis ir bando… Nieko neišeina. Mielasis, stenėti nereikia, erekcijos ir drugelių pilve provokuoti nereikia. Tik patylėk sekundėlę, tik nebūk teisus, nebūk sau pakankamas… Pyksta mielasis – kaip taip? Juk esu AŠ, o tai ir yra erekcija, drugeliai, tai, kas su stenėjimu susisiję…
„Nebarstykite perlų kiaulėms“ – taip yra pasakyta. Kiaulės artimiausi padarai žmonėms, niekuo beveik nesiskiria, tik ta ambivalentiška, skausminga ir baisi Šventybės artuma skiria šias būtybes. Klausti „kas ji yra?“ nėra beprasmiška, tik atsakymai keisti: „apvalus kvadratas“, „sausas vanduo“… Užtenka nebūti kiaule, šūdmaišiu, užtenka būti žmogumi… Svarbu ne tai, kad ims netikėtai ir prabils šūdmaišis kaip Jonas Auksaburnis, svarbu išsaugoti tikėjimą, kad tas šūdmaišis visada atviras Šventybei, net, jeigu atrodo, kad kiaulė greičiau taps žmogumi negu mielas šūdmaišis…
comments feed
No Comments