Jurodivai.lt

Apie šeimyninę rangą, istoriją, propagandą ir informacinius karus

---

Situacija, į kurią tenka reaguoti, yra kažkiek keista. Kalbu apie įvykius, susijusius su Valdo Rakučio interviu ir Rūsčio Kamuntavičiaus vieša paskaita Minske (videonuoroda – apačioje). Kaip žinia, pirmasis sureagavo garsusis ir baisusis Blogeris Zeppelinusas. Nieko keisto, jis tai sugeba, alaus neištaškė ir tai yra svarbiausiai. Nesiruošiu ginti savosios Alma mater munduro, nes to daryti ir nereikia. Nes tai, ką pastebėjo Blogeris Zeppelinusas, viską versdamas ant VDU, kaip kažkokios keistos struktūros, kur viešpatauja savų žmonių protegavimas ir šeimyninė ranga, tuomet galiu papildyti tai, ką ištraukė į viešumą žymusis blogeris: Rūstis ir Vaida Kamuntavičiai gynėsi disertacijas prieš dešimtmetį, tą pačią dieną, kartu pradėjo dirbti VDU Istorijos katedroje, ir galiausiai netgi atsitiko taip, kad abu jie dirba joje iki šio momento, tiesiog prieš pora metų, Vaida Kamuntavičienė tapo katedros vedėja.

Kažko labai blogo nematau, nors jeigu būtų noro, tokių istorijų galima būtų prirankioti begales: Zigmantas Kiaupa (Nacionalinės premijos laureatas), yra VDU senato pirmininkas, ir, neduot tu dievuliau, jėzusiukau ir įvairių levelių angeliukai, bei apaštalai ir visokio kitokio plauko šventieji, jo žmona dirba taip pat profesore VDU istorijos katedroje. Kas gi dabar bus? Beje, manau, kad Jūratė Kiaupienė yra viena geriausių XVI a. tiriančių mokslininkių. Bet ne apie tai.

Skubiai reikia parengti įstatymą, draudžianti bendradarbiams ar studentams iš to paties kurso susituokti, o tuo pačiu metu, jeigu tai jau yra postfactum, ištaisyti susidariusias klaidas, tam jog nekelti įtampos visuomenėje, kuo greičiau atstatyti mergautines pavardes, dar geriau, priversti išsiskirti. Nesuprantu vieno: kas čia per nesamonė, ieškoti šiknoje sliekų? Įdomu, ką dar gali pasakyti garsus Blogeris, apie VDU ir kodėl ten taip blogai (Genzelis jau nebedirba).

Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie Rūsčio Kamuntavičiaus viešą paskaitą Minske. Žiūrėjau ir galvojau. Paskui galvojau, ir vėl truputį žiūrėjau. Iš ties viskas yra paprasčiau ir ne taip sudėtinga. Na, reikėjo žmogui pasakyti, jog Baltarusija, jeigu ji nedreifuos į vakarus, taps Rusijos periferija, kas iš principo reikš tik dar vieno dialekto Rusijoje atsiradimą, ir Lietuvos tiesioginį kontaktą su atgyjančia Rusijos imperija.

Tiesa, Baltarusijos dreifavimas į Rusijos glėbį, sukuriant dvivalstybę ir dabar judėjimas Eurazijos link, man taip pat velniškai nepatinka. Ir čia aš visiškai sutinku su Rūsčiu Kamuntavičiumi, jog reikia kalbėtis su baltarusais, aiškinant, jog Baltarusija per amžius nebuvo Rusija, jog Baltarusijoje mintis, kad Maskovija buvo didžiausias priešas turi būti natūrali ir normalus valstybingumas galimas tik tuomet, kai bus atsigręžta į Lietuvą, kaip strateginį partnerį, su kuriuo galima dalintis bendra valstybingumo tradicija.

Apie visą tai verta daug ir ilgai kalbėti. Problema yra kiek kita – nuolatinis savęs žeminimas ir turinio iškėlimas prieš formą – visa tai gali pasiekti mases, tačiau vargu, ar gali sukurti ką nors konstruktyvaus, nes reikia dar ir antro žingsnio: pabandyti pasakyti ką nors, kas be saviplakos galėtų panašėti į dvi tautas jungiančius saitus.

Didžiausia R. Kamuntavičiaus problema – negebėjimas kalbėti akademiškai toje vietoje, kur tai turėjo būti padaryta, kadangi į paskaitą susirinko žmonės, kurie ir taip neblogai gaudosi savojoje istorijoje. Bet kokiu atveju, toks stilius, kuris buvo pasirinktas, jis nėra blogis. Nevykusiai parinktas turinys jau sukūrė problema. Dabar drąsiai galima imti, karpyti ir dėlioti filmukus, apie tai, koks akademinės bendruomenės santykis su savo istorija. Drąsiai galima kalbėti apie tai, jog istorikai pirmiausiai užsiima verslu, o mokslas (su viskuo, kas iš to išplaukia), kaip toks, apskritai nebeegzistuoja.

Problema čia ta pati, kaip ir su kitais ryškesniais veidais, kurie matomi – norint užsidirbti iš istorijos, turi nustoti būti istoriku, ir tapti juokdariu. Na, turim ne vieną pavyzdį… Yra dar toks žilstelėjęs barzdotas dėdė, į kurį žiūrint visada kyla klausimas, kaip jis sugeba į tą dėžutę sulįsti. Bet tai yra ne kažkokia keista istoriko, tai apskritai, viešojo kalbėtojo atsakomybė. Gebėjimas prisiimti naštą už savo pasakytus žodžius.

Užimama visuomenėja padėtis turi įpareigoti. Akademinės bendruomenės žmogus, jeigu jis tokiu prisistato, turi tokiu ir išlikti. Ir čia yra didžiausia problema. Jeigu nesugebama išlaikyti pakankamai aukšto (šiuo atveju, tarpatutinio) akademinio lygio, reikia apskritai gerai pagalvoti, ar verta užsiimti tokia veikla. Būtent tokios paskaitos ir marginalizuoja bei vulgarizuoja patį mokslą.

Neabejoju, jog žemas akademinis lygis yra pavojingas. Tokia paskaita, kurią dabar galima matyti visiems, kurią galima karpyti ir apdoroti kaip nori, kur iš konteksto galima traukti patį juodžiausią požiūrį, yra neabejotinai kenksminga. Tai ne tik atrodo neskaniai, tačiau yra kita problema – žodžio laisvė garantuoja sąlygas nuomonių įvairovei. Tai gali būti laikoma tik nuomone, ir nieko daugiau. Su įstatymo raide prasilenkta nebuvo.

Klausimas, kaip su akademiškumu. Klausimas sunkus ir į jį atsakyti aš nesugebu. Man trupti gėda, kaip turi būti gėda ir kiekvienam istorikui. Rūstis Kamuntavičius, būdamas visai neblogas organizatorius, apsiėmė ir Lietuvos bei Baltarusijos istorikų suartėjimo vystimu. Problema ta, kad dirbant vadybininko darbą, istoriko darbas tampa beveik papildomu. Ir tai sukuria tam tikras įtampas, bei verčia pradėti daryti klaidas, kur, nusižengiant akademiškumui, padaroma meškos paslauga tiek vienai, tiek kitai sričiai.

Tuomet, net pats to nenorėdamas, gali lengvai tapti propagandistų įrankių. Ir tai vėlgi yra akademinio sąžiningumo klausimas, kurį pirmiausiai turi iškelti pats žmogus, įsivėlęs į tokią kvailą situaciją.
Kokia gali būti šios kvailos istorijos atomazga? Aš nežinau. Tikiu, jog viešas kalbėtojas, prisiims atsakomybę, suvokdamas, jog jis jau tapo informacinio karo dalyviu, žaidžiančiu į savuosius vartus.

Galbūt atsakomybę turėtų prisiimti ir universitetas. Tačiau aš pats galiu padėti galvą, jog universitete Rūstis Kamuntavičius būtų apgintas. Tai ką jis išsakė – neatsakinga, bet visgi galima mūsų istorijos interpretacija. Mes turime išmokti į save žiūrėti su ironija. Ir geresnės terpes, kaip universitete, tam vystytis, deja, nėra. Akademinė laisvė, universiteto autonomija garantuoja, jog būtų galima įvairių nuomonių sklaida. Net ir tokia, persunkta saviplakos ir paniekos pačiam sau. Problema yra kita. Net ir piktnaudžiaujant šia laisve, asmuo turi būti apgintas, turi būti toleruojama jo nuomonė.

Tai yra kaina, kurią mokame, tam kad informacinis karas nebūtų pralaimėtas. Dabar tai jau yra jo kolegų atsakomybė, bandant paaiškinti diskusijoje, kur jis buvo neteisus. Nes interpretacija buvo paremta ne tik laisvu požiūriu į faktus, bet taip pat ir pernelyg laisvai manipuliuojant tais įrankiais, kuriuos turėtų būti įvaldęs akademinio pasaulio atstovas.

Tags: akademinė visuomenė, aukštasis mokslas, istorija, LDK