Apie einamąjį politinį momentą
(Kadangi kuriam laikui buvau išvykęs ir grižęs neperdaug sekiau naujienas, tai negarantuojų, kad koks gudragalvis jau nėra be maž to paties pasakęs arba mano nuomonę argumentuotai paneigęs)
Žodžiu, sukilo liaudis, dėl kalafijoro. Šioje istorijoje, mano supratymu, yra dvi grupės žmonių, kurios iš savęs padarė kvailį. Tai yra Maximos boikoto organizatoriai ir politikai.
Abu labu durnu, ške.
Protestuotojai
Pirmieji dėl to, kad protestuoja prieš Maximą. Prie ko čia ta Maxima? Čia ne prieš Maximą reikia protestuoti. Ir ne prieš Iki, Rimi ir Norfą. Jos, iš principo, viską teisingai ir gerai daro.
Tai yra pelno siekiančios organizacijos ir jos užsidirba sau pelnus taip kaip gali ir išmano. Tai, kad mažmeninė prekyba jau seniai yra oligopolinė, o jeigu tikėsim piktais šnibždėsiais apie kartelinius susitarimus- tai jau iš esmės ir monopolinė, yra ne jų problema.
Aš nebandau pasakyti, kad šio ar kito tinklo vadovybė yra labai gera. Ar labai bloga. Tiesiog toks rinkos dėsnis- jeigu viską paliksi Hayek nematomoms rankoms, tai tos rankos neišvengiamai nuvęs link monopolijos. Arba, geriausiu atveju- oligopolijos. Nors eiliniam kalafijorgraužiui tai tarp šitų skirtumas nedidelis.
Maxima (ir kiti) čia veikia pagal nenumaldomus rinkos dėsnius- jie gauna pelnus ir siekia juos didinti.
Vadinasi? Vadinasi, protestuoti čia reikia prieš tuos, kuriems pagal tarnybines pareigas priklauso prižiūrėti ir kontroliuoti rinką. Kalusimas yra ne kodėl brangus kalafijorai, o kodėl valstybinės institucijos neužtikrina kapitalistinės rinkos ekonomikos.
Beje…
Čia reikėtu stabtelėti dėl tam tikros žmonių grupės, kurie pabrėžtinai nekenčia „leftistų“ (gan suprantamas sentimentas, nepaisant labai liberalios šio termino traktuotės) ir kuriems valstybinis reguliavimas niekaip nesuderinamas su rinkos ekomika ir kapitalizmų ir jau pats savaime yra jeigu ne grynas socializmas, tai bent jau jojo šauklys.
Su tokiais reikia atsargiai, nes jiems dar gali susišviesti, kad ir kova su organizuotu nusikalstamumu yra fašizmas (Musolinis mafijozus tvatijo daug efektyviau, nei bent kuri demokratija).
Net nekalbant apie tai, valstybės nereguliuojama rinka gali egzistuoti, tik tada kai nėra valstybės, reikia prisiminti, kad net pati kapitalistiškiausia pasaulio šalis, jau XIX a. gale ėmėsi kištis rinkos santykius. Garsiausi anti-monopoliniai procesai vyko prezidentaujant Taftui ir jo pirmtakui Ruzveltui (jiedu vieni iniciavo per 100 tokių procesų), tačiau jų bazė būvo dar 1890 m. priimtas Šermano aktas (Sherman Antitrust Act), kurio pagalba Ruzveltas ir Taftas kapojo tokius gigantus kaip J. P. Morgan ir J. D. Rockefeller remtą geležinkelių gigantą Northern Securities Company, tabako monopolistą American Tobacco Company ir paties J. D. Rockefeller titaną- Standard Oil.
Netgi šalyje, kurioje neegzistavo mažamečių darbo apribojimai, buvo suprasta, kad palikus ekonomiką nematomoms rankoms, greitai liksi be rinkos ekonomikos.
Politikai
Tai yra tie žmonės, katrie varo man depresiją ir žudo mano tikėjimą į šviesų rytojų. Pirmiausia kairieji- tiek valdantieji, tiek opoziciniai.
Jūs tik pagalvokit- stichiškai organizuojamos akcijos prieš stambųjį kapitalą. Viso pasaulio raudonieji, rusvieji ir šiaip progresyvieji tik ir sapnuoja apie tokia situaciją. Rinkos reguliavimo priemonių paketų projektai po pagalve laikomi tokiam atvėjui.
O mūsų socialdemokratas Nr. 1? „Žmonės gali organizuoti akcijas, svarbu, kad jos būtų taikios, tai jų pasirinkimas demokratinėje šalyje. Tačiau nemanau, kad tai duos didelių rezultatų. Tai, manau, pirmiausia yra prekybininkų sąžinės reikalas“ Ką aš? Aš tik premjer ministeris ir didžiausios kairiosios partijos vadovas, nu ką aš galiu… gražiai paprašyti, gal susigės.
Partijos, neįeinančios į valdančiosios koalicijos sudėtį turėtų išvis siausti, kaip nuo grandinės nutrukūsios…
Koks nors cinikas iškart pasakys- „visi anys vagys. Atkatus ima, negi prieš ponus dabar eis?“ Vargoliškos, tačiau tiesos tame yra.
Bet aš visai ne apie tai.
Pirmą dieną grižęs į Vilnius FB juostoje pamačiau kažkiokios rajoninio masto politikės nuotraukas daugiabučio laiptinėje- vaikštom po žmones, politinė agitacija net rūksta. Šitas Pinskuvienės stiliaus pranešimas buvo atsidūręs tarp dviejų postų apie boikotą.
Štai kur problema- visas kalafijorgeitas būvo (ir yra) audra socialinių tinklų stiklinėje, apie kurią kažkiek parašė didžioji žiniasklaida (bet ji ir taip šiais laikais daugiausia rašo kas ką kam pasakė FB). O kur P. Gražulis, badaujantis prie Akropolio centrinio įėjimo? Kur V. P. Andriukaitis, it Bernardas Klervietis šaukiantis į kryžkarę? Kur J. Pankos riksmai į matiugalniką apie plutokratijos siautėjimą? Net A. Paleckis nieko neišstenėjo.
Aš ne apie tai, kaip ir kokius reguliavimus reikia griežtinti ar naujus įvedinėti ar dar ką. Ir ne apie tai, kuris politikas ar partija tai turi padaryti ir ar iš to darymo bus kokios naudos. Aš apie tai, kad reitingai ant kelio guli- kaip O. Benderiui amerikiečio turisto pinigai. Net jokių schemų nereikia braižyti- tik pasilenk ir pasiimk.
Tik štai noro pasilenkti trūksta.
O čia, šiaip ar taip, ne smulkmena- ar mūsų politinis elitas sugeba būti politkais?
P.S. Turiu nuojautą, kad jau gan greitai kažkas prasibus ir imsis aktyviai kovoti. Panašiai, kaip Argentina Antrajame Pasauliniame.
comments feed
No Comments