Metai pataisos namuose 2. Tiurmos neišsižadėk…
Prisimenu tuo metu kai grįžau iš Anglijos pradirbęs ten daugiau nei metus, Lietuva jau buvo pradėjusi kopti taip vadinamo ekonominio pakilimo laiptais. Butų nuoma, ypač Vilniuje, buvo beprotiška, o ir visas gyvenimas šuoliavo šimtamyliais žingsniais. Rodėsi tik užsižiopsok akimirksniui ir progresyvi visuomenės raida tučtuojau paliks tave kažkur toli, toli savo užribyje, kartu su artistais iš sudegusių teatrų, kolchoznikais iš Landsbergio išdraskytų kolchozų, šustauskininkais, murzininkais ir kitais marginalais. Vos tik grįžus man itin kraupiai skambėdavo apie 1200 litų „į delną“ gaunančio klapčiuko pasvarstymai apie taip kaip galima išgyventi iš jo algos pasiėmus kelių šimtų tūkstančių litų paskolą. Paskola, be abejo, reikalinga pirkti būstui, o šis, be abejo, dar nė nepradėtas statyti ir todėl būtent tokį jį pirkti yra geriausia, nes jei perki tuo momentu kai dar tik pradedamas rausti katlavanas, šiek tiek pigiau gaunas.
Žodžiu, grįžęs į Lietuvą jaučiausi itin šlykščiai. Pykindavo vos tik pagalvojus apie darbo biržą. Pinigų buvau užsidirbęs, turėjau laiko, vaikščiodavau gatvėmis, kartais tyčia praeidavau pro namus, kuriuose man buvo tekę gyventi prieš išvykstant į Angliją. Ten degdavo šviesos, atrodė kad aš niekur ir nebuvau išvykęs, tiesiog reikia užlipti laiptais, nuspausti durų rankeną ir užeiti vidun. To labai norėjosi, bet žinojau, kad čia esu svetimas. Reikėjo viską kurti iš naujo. Galbūt tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl įsidarbinau pataisos namuose. Tiesiog norėjosi pamatyti kažką kitko, nesinorėjo priimti pasaulio tokio koks jis yra. O galbūt tiesiog jo baimė? Galbūt.
Dar kas suveikė – vos paskambinus į pataisos namus, mane ėmė labai įkalbinėti ten darbintis. Tai buvo kažkas tokio ypatingo, dar niekada nepatirto. Aš niekada nemaniau, kad žmogus valstybės sąskaita apsigynęs magistro diplomą privalo būti įdarbintas kokiu nors direktorium ar į kitas, „jo kvalifikaciją ir erudiciją“ atitinkančias pareigas. Bet lygiai taip pat yra absurdiška biudžeto sąskaita šešis ar net dešimt metų „mokyti“ žmogų vien tik tam, kad paversti jį darbo rinkos lūzeriu. Aš ir dabar manau, kad dauguma ką tik mokslus baigusių absolventų rinktusį ne emigraciją, o tarkim ne itin gerai apmokamą darbą provincijoje pagal specialybę, tiesiog jie turi žinoti, kad yra reikalingi.
Dar kažkaip prisiminiau, kad vos tik po magistro diplomo įteikimo vienas mano geriausių draugų, ką tik iškeptas lietuvių kalbos ir literatūros magistras, turintis publikaciją mokslo žurnale “Darbai ir dienos” bandė darbintis į apsaugą pataisos namuose. Kitaip sakant, jo darbas būtų buvęs stovėti apsaugos bokštelyje su šaunamuoju ginklu. Bet nesėkmingai, nes tam darbui reikėjo būti tarnavusiam armijoje, tai jis vėliau nuėjo kažkur į muitinę.
Prie motyvų paskatinusių mane žengti šį žingsnį galima priskirti ir tai, kad žmogaus laisvės problema yra vienas reikšmingiausių filosofinių klausimų. Ir jau vien tai, kad tokius kliedesius darbinantis aš suvokiau kaip motyvaciją, geriau nei bet kas parodo kaip iš tiesų šlykščiai jaučiausi grįžęs į Lietuvą. Bet kaip sakoma, kur tu dėsies žiemą basas? Ir dar sakoma “tiurmos ir ubago lazdos neišsižadėk”.
comments feed
11 Comments
Ponas Kreivaranki, kadangi niekas čia dar nepakomentavo, tai aš naglai už visus pasisakysiu: mes laukiam tęsinio ir nedrįstam net komentuot. Tai yra puiku ir įspūdinga, ką rašote, todėl nedrįstam ir pakomentuoti net.
Dėkui, už žodį gerą, nes sau pačiam rašyt nėra labai lengva.
Kol kas labai puikaus nematau, bet laukiu kalėjimo vaizdelių.
Įžanga kaip XIX a. romane. Ilga.
Siūlau pasikartoti Katkaus Balanos gadynę. Ten geri memuarai.
Nors šiaip kreivarankiui gali ir pavykti, bet mažai tikėtina. Bet laukiu.
Reikia dar daeit iki to kalėjimo. Va kas nemalonu, tai aš ir pats suprantu, kad mažiau mano išvedžiojimų, o daugiau “vaizdelių”. Bet tiems reikia atmintį gaivint
nelabai gaivinasi.
Kam tie vaizdeliai, geriau filosofiniai – egzistenciniai apmąstymai šia tema. Ala V. E. Kreivarankis “Žmogus ieško prasmės”
Kad ne gyvenimo prasmės ieškodamas ten papuoliau, o darbo
O tai labai susiję: ieškant darbo neretai apninka mintys apie nešviesų rytojų ir gyvenimo prasmę.
Tas tai tiesa. Bet nesinori per daug raudoti apie tai. Pilnas internetas to ir be manęs.
Aha, įdomu. Kaip supratau, kapstomasi atmintyje. Lygiai tą patį su savo važinėjimais darau. Tikrai sunku. Ypač, kai nėra kada prisėst normaliai susikaupt…
Skirtumai,
čia atmintis kapstosi many, o sunkumas apima parašius