Parsiduoda daug kas, bet bomžai tai daro savaip
Nida Vasiliauskaitė vėl nudžiugino provokuojančiu tekstu. Būsiu cinikas ir chamas, pasakysiu grubiai ir už kitus, nors niekas manęs ir neįgaliojo. Iš bomžų šaipomasi, jais bjaurimasi ne tiek dėl to, kad jie parsiduoda, o dėl to, kad jie parsiduoda už tiek mažai, kad tik bomžas gali už tiek parsiduoti. Paklauskim N. Vasiliauskaitės ar jinai sutiktų už 100 000 litų parašyti anoniminį pamfletą garbinantį kovo 11-osios patriotų eitynių dalyvius? Į klausimą neprivalu atsakyti, tik pridėkim, kad jei per mažai dar galima derėtis… Ką jau čia slėpti, nesam angelai, šventieji… Nesam netgi liūdnojo veido riteriai.
Ta proga prisiminiau E. M. Remarko knygoje “Šešėliai rojuje” aprašytą vidinę būseną, kurią kai kurie nelaimingieji pasiekdavo patekę į nacių konclagerius. Jų valia visiškai būdavo palaužiama, o jie virsdavo tarsi zombiais (tačiau aš juos čia vadinsiu bomžais), nesugebančiais nors kiek paprojektuoti savo veiksmų į ateitį. Pavyzdžiui su tokiu bomžu kitas kalinys galėjo susitarti naktį apvogti nacių karininkų valgyklą, tarkim, viskas suderinta, bus paliktas neuždarytas langas (ar kažkas tokio panašaus – nesikabinėkit, pavyzdį sugalvojau spontaniškai), tačiau už tai karininkų virtuvėje patarnaujančiam kaliniui, kuris paliks ta langą pravirą, prieš tai reiks duoti “dovaną”, kepalėlį duonos, ir kalinys tą kepalėlį turi. Bomžo mentaliteto specifika yra tokia, kad jei kitas kalinys iki sutartos nakties paliks šį kepalėlį jam “pasaugoti” , tai iki to laiko, kol reikės kepalėlį perduoti, bomžas jį suvalgys. Tiesiog suvalgys, nes jis yra bomžas, jis yra labai alkanas, jis jau seniai, seniai labai alkanas, jį taip iškankino tie konclagery praleisti mėnesiai. Ir nebus prasmės jam priekaištauti, kodėl jis taip padarė, kodėl nepagalvojo, kad jam tas kepalas net nepriklausė, kad jis nuvylė draugą, kad tai buvo tiesiog kvaila, nes už tą kepalą būtų pavykę “nuknisti” daugiau ir geresnio maisto ir apskritai – kiti irgi seniai, seniai kaip nieko burnoje neturėjo… Jei, kas ir kaltas tokioje situacijoje, tai tas, kuris buvo tiek kvailas, kad pasitikėjo bomžu.
Bomžui parodė duonos kepalą ir paprašė pasaugot. Kadangi bomžas matė tik duonos kepalą, jis sutiko naktiniam žygiui į nacių valgyklą, nors tai ir pavojinga. Tai, kad naktį lįsti į tą valgyklą vogti maisto yra pavojinga, jis būtų supratęs tik belįsdamas į vidų pro langą. Toliau priklauso nuo aplinkybių – jei būtų radęs viduje maisto, jis pamiršęs visus pavojus būtų puolęs jį ryti, o jeigu maisto nebūtų, tuomet baimė būti sugautam būtų dar sustiprėjusi ir jis būtų puolęs į isteriją. Mąstymas tik čia ir dabar.
Kai bomžui pritrūksta pinigų, jam pasako – pasiskolink 1000 litų, o po mėnesio atiduosi 1400 litų. Bomžas laimingas sutinka, nes čia ir dabar jis mato tik tuos 1000 litų, kuris čia ir dabar išspręs visas problemas ir dar šiek tiek liks, o apie tai, kas bus po mėnesio mąstyti jau nebeišeina kai prieš akis realūs banknotai.
Balso pardavimas rinkimuose yra tokiu tiek tuomet kai jis parduodamas už 10 litų, tiek tuomet kai už 30000. Vadinasi taip pat, bet skirtumas, manau, yra akivaizdus. N. Vasiliauskaitė užkelia balso kainą iki 30000, tačiau kas galėtų mokėti tokią sumą už vieną rinkėjo balsą? Pavyzdžiui jei pavagiama 10 litų ir pavagiama 30000 litų abiem atvejais tai yra vagystė, tačiau faktinis skirtumas irgi akivaizdus. Ir ne tik sumoje. Tam, kad pasikėsinti pavogti kažką, ko vertė yra 10 litų, man prireiktų kokių 10 min. (laikas apsirengti ir paeiti iki pirmos maisto prekių parduotuvės), tačiau kaip man susikurti bent galimybę pavogti 30000? Tiesiog šių sumų skirtumas yra toks, kad kiekybė perauga į kokybę – prekybcentry nerasi prekės už 30000 litų, kurią laisvai galima užsikišti už striukės. Taigi, regis, čia ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas.
Taip, iš tiesų, Vade Satana, kitaip ir nepasakysi. Tokiam samprotavime nedaug moralės, principų, nedaug ir intelektualaus filosofo orumo. Aš manau, kad būti bomžu ir reiškia ignoruoti, arba tiksliau, nesuvokti situacijos kada parsiduoti nebeapsimoka. Tiesiog parsiduodi, nes nebegali neparsiduoti, nes tai jau tapo tapatybės dalimi, nes neparsidavęs nebesuprasi kas esi ir ką dabar veiksi. Ką galima nusipirkti už 500 lt., o už 10000? Labai daug ką, todėl net nežinočiau kaip atsakyti. Tačiau aš puikiai žinau ką galima nusipirkti už 10 litų – ogi bambalį denatūrato, kuris juk ir kaltas dėl to, kad bomžas yra bomžas daugiau nei visi Kubiliai, Kirkilai ir Brazauskai kartu sudėjus. Ciniška ir tuo pačių žmogiška, pernelyg žmogiška. Tačiau kaip vis tik dėl to patriošius šlovinančio anoniminio straipsnelio už 100 000 lt.? O jei už 200 000 lt.? Galima neatsakyti. O aš pats ar atiduočiau Darbo partijai savo balsą už 30000? Užduodu sau šį klausimą, galvoju, bet kadangi neatsakyti galima, tai neatsakysiu.
Ar pavyks naujai Vyriausybei pateisinti šio žmogaus lūkesčius?
comments feed-
October 2013 M T W T F S S « Sep 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 -
Categories
-
Recent Comments
- Remigijus Dargužis on Apie šeimyninę rangą, istoriją, propagandą ir informacinius karus
- Niokis on Apie šeimyninę rangą, istoriją, propagandą ir informacinius karus
- Praeivis on Apie šeimyninę rangą, istoriją, propagandą ir informacinius karus
- Kreivarankis on Kada pas mus įvyks tokios eitynės?
- troy on Kada pas mus įvyks tokios eitynės?
-
Jurodivai kitur:
-
Jurodivu puslapiai:
-
Tags
Antika asmenybės sutrikimai aukštasis mokslas baudžiakas Blogosfera filmai Filosofija filosofijos etiudai gender gyvenimo veidai inocentas istorija knygos konferencijų pranešimai Kreivarankis krepšinis ksenofobija Leo Lenox Lietuva marginalai Metai pataisos namuose mokslas murza muzika nacionalizmas pamąstymai parypavimai patriošizmas Platonas politika prie pypkės pseudoistorija psichoanalizė radikalai razborkės rinkimai Rokiškis skaitymai Sokratas Visiškos pievos visuomenė Česlovas Gedgaudas Šliogeris Žmogaus teisės žiniasklaida
17 Comments
Slabnai. Į tą pusę, bet slabnai. Ypač antra pastraipa. Lyginti bomžus ir kalinius, žinoma, galima, kaip niekas nedraudžia lyginti Saulės ir Mėnulio, tik kad prigimtis jų skirtinga. Palyginai ir suprimityvinai.
Jei nesi skaitęs, tai paskaityk Šalamovą (geriau originalo kalba). Remarko neskaičiau (Tavo panaudojimas neįkvepia), bet kalinių psichologijos aprašymuose nieko geriau už Šalamovą nesu radęs.
Taigi perspėjau, kad nesikabinėtum dėl to palyginimo… Neneigiu, kad ne visai korektiškas palyginimas. Nors man įdomesnė būsena. Čia manau visgi paralelių yra.
O Remarko knygoje tas zombiavimas tik epizodinis, taip, kad gali drąsiai skaityt.
Man pastaruoju metu bendrai įdomus kai kurių viešai besireiškiančių kalbėjimas, o Vasiliauskaitės straipsnis- vienas iš pavyzdžių. Jie kaip ir sutinka su tuo, kad Darbo partija nešventa, kad balsų pirkimas – blogai, bet tuoj pat primena, kokia nešventa – TS. Toks lyginimas lyg ir moraliai išteisina DP ar balsų pirkimą. Bent jau tokios išvados peršasi.
Filosofei šitoks konstravimas netgi turėtų būti neatlesistinas. Samprotavimas, kad vieną blogį pateisina kitas blogis, priskirtinas prie neteisingų.
Tai va tas ir yra. Nepatinka man tos konservatorių iniciatyvos, bet ar tai yra priežastis ginti visokius darbiečius. Beje mano galva Vasiliauskaitė galėtų visai įdomiai parašyti apie klasikinius filosofus – Platoną, Kantą, Hėgelį ir Co. Bet jinai nusistačiusi prieš bet kokią tradiciją iš principo.
Kokias inciatyvas turi omenyje? Pastarosiomis dienomis detaliai nesidomėjau politika.
Nu tai čia visos tos šeimos koncepcijos. Čia ne “pastarųjų dienų” reikalas, taip kad nieko nepraleidai
Čia, ponas Kreivaranki, užduokim klausimą: kas kam išties parsiduoda?
Valdžia yra tam, kad neštų tam tikrą naudą, vertę žmonėms, kurie ją renka. Ar materialinę, ar dar kažkokią. Spręstų konfliktus, organizuotų bendrus reikalus. Visą tai galim įvertinti tam tikrais pinigais.
Taigi, žmonės gauna tam tikrą pinigų ekvivalentą valdžios kuriamais dalykais, o valdžiavyriai – irgi gauna tam tikrą ekvivalentą.
Požiūris, kur kalbama apie parsidavimą, yra feilinantis ne dėl kokių nors verčių, o dėl pačios esmės: kažkas perka, o kažkas parsiduoda. Vergovė, žinote. Galima pavadinti tai ponios Vasiliauskaitės paradigma.
O laisvi žmonės tiesiog daro tarpusavio sandėrius.
O ar bomžai laisvi žmonės? Kaip pažiūrėsi…
Jap. Prisimenu prieš kelis metus per radio žinias girdėjau, kad vienoje Afrikos šalyje legalizuotas futbolo teisėjų papirkinėjimas. Tai čia iš vis sunku iš karto ir prisikabinti… Jei tai suprasime kaip futbolo taisyklių dalį. Be to sportininkams, tikėtina, mažiau reikia plėšytis, atitinkamai sumažėja traumų tikimybė.
Paprasčiau pažvelkite: kai atiduodi savo balsą už savo pasirinktą kandidatą, tai išties sudarai sandėrį su juo, kad jis laikysis savo pažadų ir juos įgyvendins. Tai elementaru.
Taigi, ar čia papirkinėjimas, ar laisvų žmonių sandėris?
Viskas priklauso nuo susitarimo. Šiuo metu lietuviai lyg ir yra taip susitarę, kad tai yra papirkinėjimas ir, kad už tai reikia bausti.
Neteisingas apibendrinimas. Laužkite dėžutę
Laužiu
Aš vėl atsiprašau už redaktoriaus akis. Korektūrą pataisyk: “kad kiekybė perauga į kiekybę “
Jau
Toks šaltas komentaras 
Pavianas Valentinavicius numete simtine kreivarankiui,o sis ,kad pratrydo:))Silpna,neargumentuota ,nejuokinga….Bapkiu vis mazeu-ir textai-vis bomzeja…:)