Vieninga baltų religija?

Prieš išvykdamas Indijon, J.Trinkūnas paskelbė pamąstymus apie senąją baltų religiją.

Straipsnis

Kaip straipsninei apimčiai labai ir net labai per daug plačiai užgriebta. Iš esmės straipsnis trumpai nupasakoja trinkūniškąją pagonybės istorijos viziją- nuo Simono Grunau pasakojimų apie VI a. krivaičius (kuriuos Trinkūnas ima už gryną pinigą), per Kulakovo, švelniai sakant abejotinas, prūsiškosios teokratijos teorijas iki Romuvos popierių tvarkymo Teisingumo ministerijoje.

Todėl apsistosiu ties straipsnio pradžia, kur išdėstomi baltiškojo vienreligiškumo koncepcija. Iš tolesniu straipsnio paragrafų prišoksiu tik prie dviejų dalykų:

Bet Lietuvoje vyko ir saviti religiniai procesai. Vykintas Vaitkevičius teigia, kad XIII amžiaus pradžioje arba viduryje buvo įkurta ištisa eilė šventviečių, vadintų Šventaragiais. Jis priskaičiavęs jų devynetą, o pačiame Vilniuje buvusi pati svarbiausia Šventaragio šventykla. Dabar ten stovi katalikų Arkikatedra.

Na nebuvo Arkikatedros vietoje jokios reikšmingos pagonių šventyklos ir būt negalėjo. Kad ir kokie religiškai tolerantiški valdovai Vytenis su Gediminų butų buvę, svarbiausio Šventaragio vietoje statyti katalikų bažnyčios jie nebūtų leidę (taip vadinamoji „Mindaugo katedra“ yra statyta XIII a. pab.- XIV a. pr.¹)

Romovėje gyvenęs Krivis turėjo dvasinę valdžią, kuri siekė ir už Prūsijos ribų, apėmė Lietuvą ir Livonijos tautas. Egzistuoja nuomonė, kad krivičių vardas irgi kilęs iš Krivio, kadangi krivičiai pripažinę dvasinę jo viršenybę.[...]

Kad apsaugotų Romovę, nadruviai, skalviai ir sūduviai drauge pastatė tvirtovę Vėluvą, bet ją 1255 metais užgrobė kryžiuočiai. Žlugus Vėluvai, Ramovė persikėlė iš Nadruvos į Romainius Lietuvoje ir pagaliau – į Vilnių.

Vėlgi- pasaka. Primesti visiems baltams vieninga religinio gyvenimo centrą, ne tik neįtikimą. Ne veltui Rowell pastebėjo, kad Dusburgietis čia tiesiog kurią kažkokį anti-Vatikaną², kaip katalikybės antitezę. Be propagandinio motyvo, jokios šio Dusburgiečio išmyslo prasmės įžvelgti negalima, jau nekalbant apie tai, kad šį legendinė Romuva niekaip istoriškai nepaliudyta. Na, neskaitant paties legendos autoriaus Dusburgiečio. Jeigu išties baltai butų turėje centralizuota religiją, ar nebūtų to pastebėjęs na, tarkim Henrikas Latvis? Arba koks Prūsijos ar Livonijos vyskupas savo laiškuose popiežiui? Popiežius 1324 m. buvo pasiuntęs savo žmones ištirti kodėl Gediminas atsisakė krikšto., (beje, pirmasis popiežiaus legatas Pabaltijyje apsilankė šimtmečių anksčiau, Rygos vyskupo ir kalavijuočių ginčo spręsti)- tie irgi nieko tokio nepastebėjo. O kur dar Kryžiuočių ordinas, palikęs gausias visokių laiškų ir raštų krūvas? Per beveik du šimtus metų ne vienam iš Ordino narių nešovė galvon bent užsiminti apie kažkokias pan- baltiškas struktūras.

Bet „baltų Vatikano“ realumo mintis, kyla iš pagrindinės straipsnio idejos- baltai turėjo vieningą religiją. Na, su keliais regioniniais skirtumais.

Pasiklausykime krivio žodžių:

Baltų erdvė

Prūsai buvo įtakingiausias etnosas baltų pasaulyje, o Sembos pusiasalis tapo svarbiausiu visų baltų dvasiniu centru. Tai paskatino daugelį amžių trukusi gintaro prekyba bei ryšiai su svarbiausiais senovės pasaulio centrais.

Istorikai, archeologai, kalbininkai iškelia daug koncepcijų ir bando nustatyti įvairialypes baltų, germanų bei slavų genčių sąveikas šiame regione. Galima neabejojant teigti – prūsų kultūra įtraukdavo visus ateivius bei pabėgėlius ir vis tiek išlikdavo ir regiono, ir visų baltų lydere. Mat religija buvo svarbiausia jungiančia baltų pasaulio galia.

Norint ištirti ir suvokti senąsias baltų religijas, nepakanka jas nagrinėti atskirai. Gentys ir genčių ryšiai, be abejo, turėjo kai kurių religinės ideologijos skirtumų, tačiau religijos bendrybės egzistavo beveik per visą vadinamosios pagonybės laikotarpį.

Trinkūnas čia operuoja visiškai dirbtine ir anti-istoriška sąvoka- baltų pasaulis/erdvė. Tokia šiaip jau neegzistavo. Baltai- tai visų pirma lingvistinis terminas. Be abejo, kalba yra kultūros dalis ir galima kalbėti tiek apie baltišką kultūrą, tiek apie baltišką panteoną. Tačiau čia Trinkūnas akivaizdžiai traktuoja „baltų pasaulį“ tai kaip kažkokį vientisą regioną, kai šiauriniai latgaliai turbūt ir žinot nežinojo apie kokius tai pamedėnus ar vakarinius galindus (jau ne kalbos nėra apie rytinius). Sembos pusiasalį (ir jei tiksliau Galtgarbio kalvą) Trinkūnas, regis, įsivaizduoja kaip Delfus, o baltus- kaip helenistinį pasaulį.

Baltų panteonas

Taigi egzistavo ne tik vieningas panteonas, bet ir bendrais bruožais vienoda religija.

Iš esmės prie to pereisiu vėliau, kol kas- kaip Trinkūnas tai argumentuoja.

Pažvelkime į religijos bendrybes, kurios rėmėsi baltų kultūroms būdingais panašumais. Svarbiausios dievybės turėjo bendrus vardus ir indoeuropietišką kilmę.

Liet. Dievas – pr. Deiwas, latv. Dievs, ide. Deiuos – „tasai, kuris šviečia, švytintis“;

Liet. Perkūnas – pr. Perkunis, latv. Perkons;

Liet. Laimė – latv. Laima, pr. laimin-tiskai (tos pačios šaknies vedinys);

Liet. Laumė – latv. Lauma, pr. laumy-garbis „laumių kalnas“;

Liet. Kaukas – pr. cawx, latv. Kauks;

Liet. Velnias – latv. Velns, pr. Kauks.

Šventvietės bei apeigų atlikimo vietoj taip pat turėjo tuos pačius pavadinimus ir pas lietuvius, ir pas prūsus ar latvius. Liet. Alkas – pr. alka, latv. Elks. Svarbiausia prūsų šventvietė Romov turėjo atitikmenį ir Lietuvoje – Romainiai, ir Latvijoje – Ramava. Šventieji akmenys taip pat buvo vadinami vienodai – pr. stabs, lit. Stabas. Svarbi baltų religijos ypatybė – pagarba šventajai ugniai. Visose svarbiausiose šventvietėse todėl ir degė Amžinoji ugnis.

Sutinku dėl bendros etimologinės kilmės, o štai „svarbiausi bendro panteono dievai“- nagi, nagi….

Kažkaip Trinkūnas drąsiu manevru apeina viena svarbų baltiškosios mitologijos faktą: latviuose aiškiai dominuoja moteriškosios dievybės, kai prūsuose tokios nėra užfiksuota ne vienos. Kažkaip keistokas neatitikimas bendram panteonui, gerokai išeinantis iš regioninių skirtumų ribų. Krivis čia bando prastumti bendrašaknį žodį Laimos atvejų ir laumy-garbį Laumės atvejų. Pastarasis greičiau sietinas ne su Perkūno pačia, bet su tomis laumėmis, kurios per rūką eina žlugto skalbti. Tai rodytų, kad ir prūsų mitologijoje buvo kažkiek moteriškų būtybių- bet pačioje hierarchijos apačioje.

O Kaukas aplamai kur nors užfiksuotas kaip dievybė?

Beje, dėl  Perkūno reikšmingumo. Bent jau prūsams tai buvo tik vienas iš svarbesnių dievų, kai lietuviams ir latviams- antras po Praamžiaus.

Reikalas štai koks: iš XVI a. turime du šaltinius, kurių autoritetas gerokai pranoksta, Simoną Grunau su jo išsigalvotomis kronikomis ir Lasickį su jo tobulų lietuvių kalbos mokėjimų.

Tai „Sūduvių knygelė“ ir ir 1530 m. Sambijos vyskupų sinodo nutarimai, kuriuose išvardijami tebegarbinami dievai (abu šaltiniai yra „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ II tome).

Štai kaip tas atrodo:

„Sūduvių knygelė“		Sambijos vyskupai
Dievas	Apibūdinimas	Dievas	Apibūdinimas
Ockopirmus	pirmasis dangaus ir dangaus šviesulių dievas	Occopirmus	Saturnus
Swayxtix	šviesos dievas	Suaixtix	Sol
Ausschauts	ligonių dievas	Ausschauts	Aesculapius
Autrimpus	jūros ir didelių ežerų dievas	Autrympus	Neptunus
Potrimpus	tekančių vandenų dievas	Potrympus	Castor et Polux
Bardoayts	laivų dievas	Bardoayts
Pergubrius	augmenijos dievas
Pilnitis	turto dievas	Piluuytus	Ceres
Parkuns	griausmo, žaibų ir lietaus dievas	Parcuns	Jupiter
Peckols	pragaro ir sutemų dievas	Pecols	Pluto
Pockols	skraidančios dvasios ir velniai	Pokols	Furiae

“Sudūvių knygelė” po to dar mini žemės dievą Puschkayts ir po to jau visokia smulkmė- barstukai ir pan.

Vien jau tokia prūsiška hierarchija gerokai suverčia bandymus kurti vieningą baltų panteoną.

Vieningas baltų panteonas?

O taigi va taip ir nemažiau, dargi prisakmiai sakoma:

Taigi egzistavo ne tik vieningas panteonas, bet ir bendrais bruožais vienoda religija.

O to būti gi negalėjo vien jau todėl, kad būti negalėjo. Nes vieningas panteonas gali egzistuoti tik vieningoje valstybėje. Būtina ir neišvengiama prielaida.

Graikų panteonas mums atrodo vieningas dėl Hesiodo ir Homero įtakos ir dėl to kad 90% to, ką mes žinome apie Senovės Graikiją, matome per laisvųjų atėniečių akinius. Graikų poliai sąmoningai save laikė vienos heleniškos erdvės gyventojais ir nepaisant to religiniai skirtumai tebuvo aplyginti tik vėlyvajame helenizme. Štai pavyzdžiui Dodonos srities gyventojai Dzeuso sutuoktinę laikė ne Herą, o tokią Dionę, kuria Hesiodas nugrūdo tarp Okeanidžių. O štai didžiojo Pergamo altoriaus frize ji sėdi tarp Hestijos ir Afroditės. Beje, apie Afroditę- Homeras ją laiko Dzeuso dukrą, o anot Hesiodo, jį gimė iš jūros putos, kai į vandenį pateko Krono kastruojamo Urano kraujo.

Galim pasižiūrėti ir arčiau- pas germanus. Bendras mūsų supratimas apie pastarųjų mitologiją- su visomis valkirijomis ir Valhalomis- ateina iš tokio XIII a. islando Snorio Sturlasono Prozinės Edos ir tuo pačių metų sudarytos Poetinės Edos (kurią sudarančios sagos buvo sukurtos skirtingų laikų- tą jau gan sunkų datuoti). Tačiau šalia to turime šaltinių ir apie kontinentinių germanų ir apie anglosaksų mitologiją. Visos trys mitologijos apima tuos pačius dievus:

Skandinavų	Anglosaksų	Kontinentinių germanų	lietuviškai
Óðinn	Wōden	Wodan	Odinas
Þórr	Þunor	Donar	Toras
Týr	Tīw	Zîu	Tiras
Frigg	Frīge	Frîja	Friga
Freyja	Frēo	Fricco	Freja
Heimdall	Hāma	Heimo	Heimdalis
Forseti	Fosite	Forsizo	Forsetis

Net karžygiai tie patys, pvz. Zygfridas.

Visi, norėčiau išgirsti kaip kas nors samprotauja apie tokį vieninga germanų panteoną, kaip čia baltus nupaišė Trinkūnas.

————

¹ Gediminas Vaitkevičius ANKSTYVASIS VILNIUS: ĮRODOMUMO VINGIAI:

Susidomėjimas ankstyvuoju Vilniumi labai išaugo 6-ajame dešimtmetyje. Pilies kalno vakarų papėdėje kasinėjimų metu buvo aptiktas iki 6 m storio kultūrinis sluoksnis, kurio apatinėje dalyje žemiau XIVa. 9-uoju dešimtmečiu datuojamos Šv.Onos bažnyčios liekanų archeologai rado keliolika medinių pastatų, stratigrafiškai sudariusių nuo vieno iki šešių horizontų. Tyrimų autorius A. Tautavičius, remdamasis stratigrafija ir prielaida, kad medinio pastato drėgnoje vietoje eksploatacijos laikas siekia apie 20 metų, padarė išvadą, kad ši teritorija buvo apgyvendinta XIIIa. viduryje[16]. Tai logiškas datavimo būdas, bet turintis vieną rimtą trūkumą:pastatas nebūtinai išstovėdavo visą naudojimo laiką, dėl įvairių priežasčių jį galėjo perstatyti ir po poros metų. O per šešis horizontus (beje, 6 horizontai atsekami tik vienoje vietoje) paklaida gali susidaryti gan reikšminga. Pasiremti kakia nors kita datuojančia medžiaga nebuvo galimybių:iš strėlių antgalių, spynų ir pan. negalima identifikuoti XIII ir XIV amžių, o masinės medžiagos tada Lietuvoje niekas netyrinėjo. Tačiau ši silpna datavimo vieta nebuvo įvertinta ir prielaida paremtas datavimas suvoktas kaip įrodytas faktas.

Bet kaip minėjau, tada XIIIa. Pilies kalno vakarų papėdės apgyvendinimu neabejota, ir 1963m. Valdovų rūmų kieme aptiktas mūras kėlė asociacijų su Mindaugo katedra. Sakralinę mūro paskirtį, autoriaus nuomone, liudijo tai, kad mūro aplinkoje nebuvo buitinės medžiagos; kad tai ne šiaip sau siena, o puošnus pastatas, tyrimų autoriaus nuomone, įrodo dvi netoliese griuvenose rastos nerviūrinės plytos[17], beje, šių dviejų plytų ir mūro ryšys nenustatytas. Tai leido tyrimų autoriui padaryti drąsią prielaidą: Jei šios liekanos ateityje, pilniau jas atidengus, leistų tvirtinti, kad čia stovėjo XIIIa. statyta katedra, tai tuo pačiu būtų išrištas ir vienas iš svarbiausių XIIIa. Lietuvos sostinės klausimas. Tada nebūtų teorijų, kad Mindaugas iš viso neturėjo pastovios savo rezidencijos, kad Lietuvos valstybė XIIIa. iš viso neturėjo pastovios sostinės[18].

Nors vėliau A.Tautavičius išsiaiškino, kad tai buvo greičiausiai XIV a. gynybinis mūras [19], tačiau tuo metu Mindaugo katedros idėja žmonėms giliai įstrigo į sąmonę. Būdingas to meto archeologų darbo bruožas – daryti kuo platesnes toli siekiančias išvadas ar bent prielaidas, nelabai gilinantis į tai, kiek toli siekiantis samprotavimai yra tapatūs turimiems archeologiniams duomenimims. Tai skatino įsitvirtinti nuomonei apie Vilnių kaip didelį ir svarbų centrą, susiformavusį iki XIVa.

Ši nuomonė suvaidino labai svarbų vaidmenį interpretuojant Arkikatedros ir Valdovų rūmų archeologinę medžiagą. Neturint gilių archeologinio šaltinio analizės tradicijų, įrodymas buvo grindžiamas medžiagos konstatavimu ir aplikacija (pasirinkto praeities modelio pritaikymu archeologinei medžiagai, o ne hipotezės suformulavimu pagal šaltinio tyrimų duomenis) .

1984 –1988 M. Vilniaus katedros archeologinių tyrimų pirminės dokumentacijos išvaduose užfiksuota, kad pirminiai kultūriniai sluoksniai sunaikinti vėlesniais laikotarpiais vykdant įvairiu žemės darbus, todėl nenustačius sluoksnių santykio su mūrinių pastatų pamatais neįmanoma ir tiksli tų pastatų chronologija [20] . Taigi keturkampio pastato, kuris vadinamas Mindaugo katedra, datavimo pagal stratigrafiją nustatyti negalime. Tenka remtis archeologine medžiaga, susijusia su šiuo pastatu ir paties mūro datavimu. Katedros pastatymo Mindaugo laikais faktui įrodyti dažniausiai naudojamas argumentas – glazūruotos grindų plytelės [21]. Kalbėdamas apie lygaus paviršiaus glazūruotas grindų plyteles, architektas N.Kitkauskas aptaria jų paplitimą įvairiuose kraštuose XI –XIIIa. ir skaitytojui susidaro įspūdis, kad jos yra pastato datavimo XIII amžiumi įrodymas. Tačiau jos plačiai paplitusios ir vėlesniais šimtmečiais. Tokių lygaus paviršiaus glazūruotų grindų plytelių išlikę patalpų grindiniai eksponuojami Talino rotušėje (XIV-XVa.), Torunės pilyje (XIVa.), Magdeburgo katedros vienuolyne (XIV, XVa.) ir kt. Be to, tokių radinių yra Vilniuje: senamiesčio 45-ajame kvartale XIVa. pabaigos –XVa. mūrinio pastato griuvenų sluoksnyje rasta keliolika tokių plytelių: inv. Nr. 8, 78-84 [22] , kurių matmenys, glazūrų spalvos (žalia, žaliai ruda, geltona) ir faktūra analogiškos rastosioms katedroje. Atliekant Šv. Ignoto g.8 kasinėjimus taip pat rasta tokių plytelių, bet jos buvo suardytame sluoksnyje, tad galima laikyti asitiktiniais radiniais. Taigi glazūruotos lygaus paviršiaus grindų plytelės nėra retenybė XIV amžiuje, todėl XIII ir XIV amžiams identifikuoti jų negalime. Su tuo, kad glazūruotos grindų plytelės, dekoruotos reljefiniu ornamentu, yra XIVa. ar vėlesni dirbiniai sutinka ir N. Kitkauskas [23] .

Katedros tyrimų ataskaitos išvaduose archeologas A.Lisanka rašo, jog kvadratiniam pastatui priklauso ir žalia bei ruda glazūra padengtos ploksčios profiliuotos čerpės [24]. Jų analogai rasti kasinėjimų Šv.Ignoto g.8 metu XIVa. antrą pusę, negu liudytų pastatą buvus pastatyta XIII a. viduryje.

Belieka Mindaugo laikotarpio datavimo įrodymų ieškoti paties mūro parametruose. Nebūdamas architektas, nesiveliu į architektūrines subtilybes, tačiau pastebim tam tikrą dėsningumą: išvados apie Mindaugo katedros statybą tvirtai pateikiamos tada, kai kalbama bendrai, be konkretikos – statybos technika (mūro skiedinio savybės, plytų matmenys, sienų mūrijimo būdas) … leidžia manyti, kad tai XIII a. pastato liekanos. Tai Mindaugo laikų katedra [25]. Detalesnio mūrų aprašymo išvados atrodo jau kitaip: Visų šių plytų (kvadratinio pastato pamatų – aut. past.) ilgio ir pločio santykis 1:b mažesnis arba lygus 2, jų dydžiai ir proporcijos tokie patys, kaip XIIIa. antrosios pusės – XIV a. pirmosios pusės Lietuvos aptvarinių pilių mažojo formato plytų [26]. Taigi mūro datavimas nuo XIIIa. vidurio pasislenka į XIIIa. antrą pusę ir net į XIVa. pirmą pusę. Jei dar atsižvelgsime, kad minėtų aptvarinių pilių mūrų technikos bruožai neteikia laikotarpio duomenų [27], o archeologiniais duomenimis jos datuojamos XIVa. [28], tai argumentų Mindaugo katedros atradimui Vilniuje pagrįsti taip ir nelieka.

Tai būdingas aplikacijos pavyzdys: tezė apie Mindaugo katedrą rėmėsi anksčiau susiformavusia nuomone, o neišplaukia iš tyrimų metu rastų archeologinių šaltinių.

² Rowell, S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345- P. 134-138