Jurodivai.lt

Vaidotas Januškis. Pasaulio paslaptys [beveik recenzija] (2)

---

[1 dalis]

Nuostabusis puslapis

Mėgstamiausias mano puslapis šioje knygoje yra 86. Vienareikšmiškai. Aš jį turbūt įsirėminsiu.
Pirmieji žodžiai yra „Robertas Šaru knygoje „Andų paslaptys“ rašė…“
Vien jau tai yra lobis- Robert Charroux (tikr. Robert Joseph Grugeau) yra žmogus aukso raidėmis įrašytas į plataus mastymo istoriją. Pradėjo karjerą kaip lengvos mokslinės fantastikos rašytojas- jo kūriniai vadindavosi „Į Marsą per 51 dieną“ (Rendez-vous sur Mars dans 51 jours, 1946), „Miestas jūros dugne“ (La cité du fond des mers, 1944), „Skraidanti profesoriaus Bartolomėjaus sala“ (Lîle volante du Professeur Barthélémy) ir pan. Tipiškas old school stuff, paprastai tariant.

Tačiau šešto-septinto dešimtmečiu sandūroje jam kažkas nutiko. 1963 m. pasirodė „Šimtas tūkstančių nežinomu žmonijos istorijos metų“ (Histoire inconnue des hommes depuis cent mille ans), po to sekė dar penkios knygos ir krūva straipsniu, kuriose jis aistringai įrodinėjo daugybę dalykų: kad senovės keltai sukūrė visas didžiąsias Pietų Amerikos civilizacijas- tai įrodo tuneliai jungiantys Bretanės ir Jukatano piramides, kad Venera kadaise buvo kometa ir kad nuo senu senovės žmoniją lankė ateiviai.
Beje, pastaruoju klausimu jis buvo vienas pirmųjų. Erich von Däniken tuo metu dar dirbo kelneriu Ciuriche (jo „Prisiminimai apie ateitį“ (Erinnerungen an die Zukunft) pasirodė tik 1968 m.) ir paleoufologus anuomet buvo galima suskaičiuoti ant pirštų- amerikietis Morris Jessup („NSO ir Biblija“ (UFOs and the Bible), 1956), britas Brinsley Le Poer Trench („Dangaus žmonės“ (The Sky People), 1960) ir rusas Matestas Agrestas (Матест Агрест; „Senovės kosmonautai“ (Космонавты древности) 1961) buvo bene vieninteliai kažką išspausdinę šia tema.
Beje, pasirodžius „Prisiminimams“, Charroux iš kart pagrasino paduoti Erichą į teismą dėl plagiato, tačiau buvo per daug užsiėmęs neegzistuojančiu lobiu vaikymusi, kad užsiimtu teismais.
Vos pora žodžiu, o tiek grožio atsiskleidė… Bet V. Januškis gailesčio nežino ir kala toliau: „R. Šaru ir kitas tyrinėtojas Kalifornijos universiteto profesorius Narciso Genovese įsitikinę, kad tuneliai veda į alternatyviosios civilizacijos miestus.“
Narciso Genovese yra gan plačiai žinomas tam tikruose ratuose- jisai yra vienas meksikietiškos mokslinės fantastikos pradininkų ir vienas geriausiu hard science fiction atstovų (nors mokslas gerokai nužygiavo pirmyn, palikdamas rašytoją kvailio vietoje), labiausiai išgarsėjęs romanais „Aš buvau Marse“ (Yo he estado en Marte, 1958) ir „Naujoji Aurora“ (La nueva Aurora, 1970). Profesorium jis nebuvo. Sveiko proto irgi.

Kvanktelėjo jis truputi vėliau nei jo kolega prancūzas- antrajam „Aš buvau Marse“ leidimui autorius parašė nauja pratarmę, kurioje- visiškai rimtai- tvirtino, kad knyga paremta jam nutikusiais įvykiais ir joje nieko nėra išgalvota. Tokios pozicijos jis laikėsi iki savo mirties 1982 m., ginčydamasis su visais ortodoksais-kritikais.
Toliau per puse puslapio cituojamas kažkoks Mario Roches Abendaro- nežinau aš tokio, tačiau sekanti pastraipa irgi verta dėmesio: „1946 metais amerikiečių mokslininkas Ričardas Šeiveris žurnale „Nuostabios istorijos“ parašė apie savo susitikimą su ateiviais… iš požemio.“

Šitas „mokslininkas“ (Richard Sharpe Shaver) penktojo dešimtmečio antroje pusėje buvo vienas žymiausiu pulp fiction autorių. Jo apsakymai sukosi apie žiaurias požemiu pasaulio būtybes- derosus- kurios kartais išlenda į paviršių, kad kenktu žmonėms. Pats rašytojas tvirtai tikėjo savo pasakojimais ir tvirtino septynis metus buvęs šitų derosu belaisviu. Fortuna visgi nebuvo jam labai palanki- po tumpos šlovės trukusios kelis metus tarp 1944 ir 1948 m., jis vėl buvo pamištas ir likusi savo gyvenimą rašytojas praleido klajodamas po pasaulį ir rinkdamas- jo paties žodžiais- akmenines atlantu knygas.
Paskutini potėpį Shaver’io istorijoje padėjo “Amazing Stories” leidėjas Palmer’is, po dešimtmečio prasitardamas, kad Shaver’is beveik dešimt metų buvo gydomas nuo paranoidinės šizofrenijos. Sprendžiant iš jo kūrybos, ryškesnio pagerėjimo taip ir nesulaukė.

Seniai jau demaskuota

Tokio grožio galima prirankioti kone iš kiekvieno V. Januškio veikalo puslapio. Štai tarkim paskutinė (p. 218-220) plačiau aptariama sensacija yra Dropos akmenys.
O buvo taip. 1938 m. Pekino universiteto profesorius Chi Pu Tei, ekspedicijos į Bayan Har Uul kalnus metu atrado krūvą akmenų su keisčiausiais raižiniais. Dėl pilietinio karo ir japonų invazijos atradimas buvo ilgam pamirštas, kol radiniais nesusidomėjo Tsum Um Nui iš Senovės studijų akademijos Pekine ir 1962 m. jam pavyko paslaptinguosius akmenys dešifruoti. Vakarų pasauliui apie tai paskelbė vokiškas žurnalas „Das vegetarische Universum“, remdamasis naujienų agentūros DINA pranešimu iš Tokijo.
1978 m. atsirado naujas šaltinis: David Agamon knyga „Saulės dievai tremtyje“ (Sungods in Exile). Remdamasis Karyl’o Robin-Evans’o- velionio Oksfordo profesoriaus, kurio sekretoriumi Agamon’as dirbo- užrašais, autorius aprašė profesoriaus keliones po Tibetą ir Kiniją.
1945 m. Indijoje Evansas sutiko kolegą- lenkų antropologą S. Lolladoff’ą, kuris jam parodė keistą daiktą, kuri įgyjo keliaudamas po Tibetą ir kuris šiandien žinomas Lolladoff’o plokštės (Lolladoff plate) pavadinimų.
Suintriguotas, Evansas pats patraukė į Tibetą. Po įvairiu nuotykių ir nelaimių jis galiausiai pasiekė Bayan Har Uul regioną, kuriame sutiko paslaptingą Dzopa gentį, su kurios vadais susidraugavo ir iš kuriu sužinojo kad Dzopos yra ateiviai iš Sirijaus, nusileidę į Žemę prieš 12 000 metų. Apie tai kalbėjo ir Tsum Um Nui perskaityti įrašai.

Gaila tik, kad joks profesorius Evans’as niekada negyveno. Kaip ir jo kolegos Lolladoff’as, Chi Pu Tei ir Tsum Um Nui. Pekine, beje, nėra- ir niekada nebuvo- tokios institucijos kaip Senovės studijų akademija, todėl V. Januškui (ar jo šaltiniams) teko šį personažą perkelti dirbti į mokslų akademiją.
Nėra, aišku jokiu akmenų ir plokščių. Lolladoff’o radinys atseit saugomas neįvardintame Berlyno muziejuje, tačiau šiaip jau tėra žinomas iš vienintelės nuotraukos Agamon’o knygoje. Chi Pu Tei radiniai išvis transcendentiniai- tai jie perduoti kažkokiam japonu profesoriui, tai saugomi Kinijos muziejuje, tai dar kur.
Neverta visos kaltės versti ir vokiečių vegetarams ir jų išsigalvotai naujienų agentūrai- pirmasis apie paslaptingus Tibeto akmenys prakalbo amerikietiškas laikraštis Новое русское слово 1960 m.- leidėjai, matomai, nevengė pakelti pardavimų sensacijomis iš už geležinės uždangos, o vokiečiams, matyt, reikėjo patikimesnio šaltinio legendai nei paskalos iš amerikiečių geltonosios spaudos.
Tašką Dzopos paslapčiai padėjo pats „Saulės dievų“ autorius, kurio tikrasis vardas yra David Gamon, 1992 m. duotame interviu, kuriame knygą pavadino „geriausia mano apgaule“ ne kiek neslėpdamas, kad visa istorija yra išgalvota, įkvėpimo semiantis iš septinto dešimtmečio publikacijų. Vienintelis daug maž tikras dalykas yra Dzopos. Tai iškraipytas žodis Dropka, reiškiantis klajoklius gyvulių augintojus gyvenančius Tibeto plynaukštėje- daugiausia pačiame Tibete ir Kašmyre.

Na ir pats paskutinis atradimas, kuriuo pasidalija V. Januškis (p.221), patraukia dėmesį nebent tuo, kad leido man išvysti tai, ko jau nebesitikėjau pamatyti.

Anot V. Januškio, tai yra turkų archeologas, radęs krištolinį sarkofagą su ateivio palaikais!
Šitasai Salimas priklauso tarptautinei išgalvotų archeologų brolijai kaip ir Chi Pu Tei ar Gaston de Villars. Tai kad istorija yra briedas, atskirai komentuoti neverta. Įdomu čia nebent pirminis šaltinis: Weekly World News- idėjinis The Onion pirmtakas.

Pabaigai

Čia aišku keli selektyvus pavyzdžiai- V. Januškio opuse jų galima rasti bent kuriame puslapyje- nuo iki maju krištoliniu kaukolių iki NASA slepiamų Mėnulio piramidžių, docentas sukaupęs ir su skaitytoju dalijasi išties ekskliuzivine šūdo kolekcija.
Kvanktelėjęs mokslininkas yra archetipinis personažas, neretai sutinkamas ir gyvenime. Čia galima prisiminti, kad Alfred Wallace buvo ne tik evoliucijos bet ir šmėklų tyrinėtojas, arba kad 1993 m. Nobelio laureatas Kary Mullis yra ryšio tarp ŽIV ir AIDS neigėjų žvaigždė. Dėl to paties ilgai buvo ignoruotas ir toks Peter Duesberg.
Tokie žmonės puikiai iliustruoja paprasta tiesą- net ir mokslininkų kompetencija turi ribas ir net puikiausias pasaulio biochemikas gali tikėti astrologija.
Tai ko galima norėti iš pusėtino Lietuvos geografo?
Galima (ir reikia) norėti (ir reikalauti) daugiau. Juk geografas turėtu žinoti potvynių ir atoslūgių priežastį. O ar gali tai suvokiantis žmogus rimtu veidu kliedėti apie Nibiru (p. 102-104)?
Klausimus dėl kompetencijos galima kelti ir vadovybei universiteto, kuris beveik dešimt metu tokį geografą laikė dėstytojo poste.
Tačiau didžiausias klausimas yra dėl leidyklos- ar žmonės, manantys, kad skiedalai apie požeminius tunelius iš ketvirtosios dimensijos (p. 90) yra mokslo populiarinimo ir pažintinė literatūra turėtu būti prileidžiami prie vadovėlių leidybos?
Nenustebkit per daug, jeigu vieną dieną mokykliniame geografijos atlase rasit mezozojinį Baškirijos žemėlapį (p. 32-35).

Tags: Dropa, Dropka, Dzopa, Narciso Genovese, Ričardas Šeiveris, Richard Shaver, Robert Charroux, Robertas Šaru, Sergei Lolladoff, Vaidotas Januškis