Ukbaro šalies karo menas
Ukbaro šalies karo meno filosofija savo ištakose patyrė stiprią kaimyninių šalių idėjų įtaką kas šiek tiek iškreipė nuo seno jų pačių puoselėtas kariavimo tradicijas, kurių idėjinis grynumas per šimtmečius buvo prarastas galutinai. Iš Sun Dzu perėmę idėją, kad norint pasiekti pergalę mūšyję reikia savo priešą pažinti kaip save patį, ukbariečiai neužilgo savo svarstymuose užstrigo ties užrašu ant Delfų šventyklos „pažink save“. Ne be pagrindo po visą Ukbarą sklido gandai, kad žinią apie tokio užrašo buvimą išplatino ir po visą šalį paskleidė priešų žvalgai. Kiti kalbėjo, kad kalbos apie priešų žvalgų veiklą šiuo atveju yra Ukbaro karališkosios kontržvalgybos paleisti gandai, siekiant kaip nors nuslėpti savo neveiklumą.
Kaip ten bebūtų tai gerokai pristabdė Ukbaro karo strategijos teorinį vystymasį, kadangi geriausi šalies protai įniko į apmąstymus kas tai yra Ukbaras, šventai įsitikinę, kad neatsakę į šį klausimą, jie negalės sukurti tokios karo strategijos, kuri padėtų pažinti priešą tam, kad jį įveiktų. O kadangi klausimas, kas toks yra Ukbaras ir jo gyventojai pasirodė toks sudėtingas, kad po kelių tūkstantmečių užsitęsusių ginčų buvo nuspręsta ieškoti sprendimo kaip įveikti priešą neatsakius į šį klausimą.
Visi, kurie teigė, kad neatsakius į šį klausimą negalima sukurti pergalingos strategijos buvo paskelbti valstybės išdavikais, o po to jiems buvo nukirstos galvos. Vos keliems iš jų tarpo pavyko išsigelbėti pabėgant į kalnus ir todėl netgi iki šių dienų netoli kalnų gyvenantys ukbariečiai vis informuoja Ukbaro saugumo pajėgas apie tai, kad tai vienur, tai kitur matę senolį, teigiantį, kad šiuolaikinė Ukbaro karo strategija turi esminių metodologinių klaidų.
Tačiau netgi tokiomis drastiškomis priemonės pažabojus šnipų platinamas destruktyvias erezijas, ukbariečiai vis tiek neapsisaugojo nuo svetimšalių įtakos. Visų pirma paminėtina Japonijos samurajų knyga „Hagakurė“ teigusi, kad samurajus persekioja priešą kaip vanagas persekioja balandį – nesvarbu kiek tūkstančių balandžių plazdena danguję, vanagas griebią būtent tą, kurį buvo nusižiūrėjęs iš pat pradžių. Todėl dažnai Ukbaro kariai netvarkingai stumdydami vienas kitą puldavo priešo rikiuotę stengdamiesi nužudyti būtent tą priešų karį, kurį būdavo nusižiūrėję iš pat pradžių. O kadangi dažnai nusižiūrėdavo tuos, kurie stovėdavo priešų rikiuotės viduryje, tai bandant prie jų prasibrauti pro pirmąsias priešų linijas, nekreipiant jokio dėmesio į jose stovinčius karius, daugelis taip ir žūdavo nuo anų rankos. Toks būdas dar būdavo ypač nepatogus dėl to, kad ilgainiui tokią ukbariečių taktiką perpratę priešai dažnai apsimuturiuodavo veidus moteriškomis skaromis ir tuomet narsiausi Ukbaro kariai, plūsdami kraujais prisibrovę prie iš anksto nusižiūrėto priešo, neretai puldavo į abejonę ar tai yra būtent tas priešas, kurį buvo išsirinkę. Šie apmąstymai bandant atpažinti reikiamą priešą irgi neretai jiems kainuodavo gyvybę.
O tas įprotis apsimuturiuoti veidus skaromis iš Ukbaro šalies priešų žemių išplito toliau į gretimas šalis, o nuo jų į dar kitas. Vėliau taikius Ukbaro gyventojus pasiekdavo pasakojimai, kad veidus skaromis apsimuturiavę žmonės kažkuriai nužudo galybes žmonių ir nusižudo patys. Tačiau, kadangi Ukbaro šalies kariai ilgus šimtmečius, dar iki jų šalyje paplintant pražūtingoms idėjoms apie tai kaip reikia kariauti, buvo įpratę žvelgti priešams į akis ir neslėpti savo veido, tai įprotis muturiuotis bobiškomis skaromis čia buvo niekinamas ir neišplito.
comments feed
No Comments