Jurodivai.lt

Rokiruotės prie Baltijos (IV): Märzoffensive

---

1919 m. Latvijoje prasidėjo bjauriai. Sausio 1 d., raudonieji sutriuškino Geležinės divizijos ir Landsvero pajėgas Inčukalnio (Inčukalns, vok. Hincenberg) kautynėse ir vokiečiams bei latviams neliko nieko kito kaip tik trauktis į vakarus. Po mėnesio, kai į Latviją atvyko Goltzas, bolševikai kontroliavo jau beveik visa Latviją.

Vietinės problemos

Prie pralaimėjimų nemažai prisidėjo ir tarpusavio peštynės- vietiniai vokiečiai kiek rezervuotai laikėsi Bišofo atžvilgiu, o ir pats Landesveras jau skilinėjo- šalia vokiškų dalinių jame veikė Liepojos savanoriai šauliai(Либавский добровольческий стрелковый отряд), suburti kunigaikščio Anatolijaus Lyveno (lat. Anatols Leonīds fon Līvens vok. Anatol Leonid von Lieven, rus. Анатолий Леонид Павлович Ливен). Kunigaikštis, jaunystę praleidęs Peterburge (tarnavo leibgvardijoje), bolševikams paėmus valdžią buvo suimtas, tačiau po Brest Litovsko taikos paleistas grižo į tėvoniją Mežuotnėje ir netrukus ėmė formuoti karinį dalinį kovai su bolševikais. Kadangi šie patys puolė, Lyvenas prisijungė prie Landesvero, tačiau tai tebuvo taktinė sąjunga, kurios partneriai bendrais tikslais nesidalijo.
Kitas junginys buvo latvių atskirasis batalionas (Latviešu atsevišķais bataljons)- Latvijos kariuomenės užuomazga, vasarį turėjęs 276 karius. Tai buvo vienintelės latvių ginkluotosios pajėgos, taigi ir jos, natūralu, laikėsi kiek galima atokiau nuo vokiečių. Toks tarpusavio nepasitikėjimas nuolatos kėlė problemų kovos lauke- pvz. kovo 6 d. latvių atskirasis batalionas, stūmęs bolševikus palei Skrundos- Saldaus kelią, pakeitė judėjimo kryptį ir pateko į draugišką ugnį , kurioje žuvo bataliono vadas Oskaras Kalpakas (O. Kalpaks).

Vokiečiu intrigos, Ulmanio kontraintrigos

Šis keliu šimtu vyrų dalinis-kuris butu buvęs ir pusiau beginklis, jei ne britų laivyno perduoti šautuvai- visgi Goltzui kėlė daugiau skausmo nei visi baltieji ir raudonieji su juodaisiais kartu paėmus- vien dėl to, kad jie turėjo savo vyriausybę- vienintele nebolševikine vyriausybę, kuri reiškė pretenzijas į Latviją ir Antantė tas pretenzijas aiškiai buvo linkusi remti.
Juo labiau, kad ir toji vyriausybė nesėdėjo rankų sudėjusi: siekdamas kaip nors sustabdyti vokiečių bėgimą, jisai pažadėjo (1918 gruodžio 29 d. sutartyje su Vokietija) Latvijos pilietybę kiekvienam vokiečiu kareiviui ištarnavusiam Latvijoje keturias savaites.
Pažadas buvo akivaizdžiai viliojantis, nes Baltenland- organizacija įsteigta verbuoti vokiečiu savanorius netrukus turėjo punktus 13 Vokietijos miestų. Tačiau šis entuziastas kilo iš nedidelio nesusipratimo- kai Ulmanis sakė „pilietybė“, vokiečiai išgirdo „žemė“. Baltenlandas spausdino skelbimus apie puikias įsikūrimo galimybes, o freikorpų karininkai, rinkdami būrius pažadus dalijo į dešine ir į kaire- tik eik ir pasiimk.
Tokie sandėriai su vokiečiais gerokai sumažino Tautos tarybos populiarumą, tačiau Ulmanis ir jo kolegos nenuleido rankų o ir nebuvo tokie naivus kad viską statytu ant vokiečių. Kadangi verbuoti kariuomene lygiagrečiai su vokiečiais sekėsi ne kaip, netrukus po evakuacijos į Liepoja, kapitonas J. Zemitanis (Jorģis Zemitāns), buvo pasiustas į Taliną- sudaryti sąjungos su estais ir jų prieglobstyje formuotu naujus latvių dalinius.

Vokiečiai čia jau nieko negalėjo padaryti, nes Estijos jie nebekontroliavo, o Tautos tarybos lūkesčiai išsipildė su kaupu: kovo 3 d., kai prasidėjo puolimas prieš bolševikus, latvių daliniai Kurše (atskirasis batalionas, netrukus pertvarkytas į atskirąją brigadą) turėjo 1300 karių, o tuo to paties mėnesio gale į kovas stojusi Zemitanio Šiaurės brigada turėjo 2100.
O formaliai Latvija armijos neturėjo iki pat liepos, kadangi Šiaurės brigada (Ziemeļlatvijas brigāde) veikė kartų su estais, atitinkamai buvo ir Estijos kariuomenės štabo pavaldume, o Atskiroji brigada (Atsevišķā latviešu brigāde)- dėl aiškumo dažnai vadinama tiesiog Pietu (Dienvidlatvijas brigāde)- priklausė Landesverui. Tik liepos 11 d. išsklaidyti daliniai susijungė į Latvijos kariuomenę.

Generolas dirba

Goltzas oficialiai buvo paskirtas vadovauti VI- ajam rezerviniam korpusui (VI. Reserve-Korps), kuri išties dar reikėjo suformuoti iš to, kas liko iš anksčiau čia stovėjusios 8- osios armijos (8. Armee) ir freikorpininkų. Jis buvo atsakingas naujai įsteigtai Vyriausiajai šiaurės pasienio armijos vadovybei (Armee Ober kommando Grenzshutz Nord), tačiau realybėje jis su šia institucija beveik nepalaikė ryšių- abiem pusėm buvo labai patogu viena kitos nematyti ir netrukdyti.
Pirmiausia Goltzas neutralizavo Landesvero separatizmą papildydamas jo sudėtį naujais daliniais, taip ne tik sustiprindamas jo kovines galimybes bet ir atskiesdamas junginį imperijos vokiečiais. Tarkim, į Landesvero sudėtį buvo įtraukta aviacijos dalis (1. Baltischen Flieger-Abteilung (433)), vadovaujama tokio Ericho Alto iš freikorpo „Memel“. O kartais generolas ir dėl to nesivargino- vienas pirmųjų jo patvarkymų buvo Landesvero štabo viršininku paskirti Alfredą Flečerį (Alfred Fletcher), iš Silezijos kilusi artilerijos majorą. Fletčeris iškart sutelkė valdžią savo rankose užstelbdamas dalinio vadą kapitoną Dormageną (Dormāgens) taip ryškiai, kad dažniausiai jis pats įvardijamas kaip Landesvero vadas.
Tačiau didžiausia problema buvo patys vokiečiai- naujokai plūdo gausiai, tačiau atvykdavo jie savavališkai suformuotose freikorpo junginiuose iš kuriu dar reikėjo sudaryti kažką panašaus į armiją. Juolab generolas perdaug ir neskubėjo-vasarį prasidėjęs estų kontrapuolimas atitraukė bolševikų dėmesį taigi Goltzas galėjo ramiai tvarkyti ir auginti savo pajėgas.
Kovo pradžioje Goltzo kariuomenę sudarė trys pagrindiniai junginiai:
Landesveras, jau gerokai atskiestas imperijos vokiečiais;
Geležinė divizija, surinkta iš 8- osios armijos armijos likučių ir pastiprinta freikorpininkais;
1- oji gvardijos rezervo divizija (1. Garde-Reserve-Division).
Priedo korpusui priklausė Kuršo brigada (Brigade Kurland), 2- oji jungtinė pėstininkų brigada (zusammengesetzte 2. Infanterie-Brigade) ir dar keli smulkesni daliniai.
Formaliai, tiesa, Landesveras formaliai nepriklausė VI- ajam korpusui, kaip ir Liepojos komendantūra. Tačiau Goltzas buvo kartu ir mieto komendantas, tad vienaip ar kitaip visa valdžią laikė jis. Aplamai situacija pavasario pradžioje liko gan chaotiška, daugelis pulkų ir batalionų tebuvo kiek padekoruotos freikorpininkų gaujos.
Lyveno dalinys ir latvių batalionas taipogi laikėsi atskirai- pastarąjį Goltzas buvo užsimojęs išvis paleisti, bet paliko, tiesa daugiau kaip dekoraciją Antantei.
Atskirai reikėtu paminėti stipria Šiaulių brigadą (Brigade Schaulen), kuri stovėjo šiaurės Lietuvoje ir taipogi buvo pavaldi VI- ajam korpusui. Tačiau Goltzo požiuriu tai buvo užnugaris ir šiam junginiui iškeltas uždavinys buvo neleisti bolševikams atkirsti korpuso nuo Vokietijos bei paremti pagrindinių jėgų puolimą išstumiant bolševikus iš Žemaitijos. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad brigada iškeltus uždavinius sėkmingai įvykdė remiama vietiniu partizanu, vadovaujamu kar. P. Plechavičiaus.

Raudonieji bėga

Kontrapuolimas prasidėjo kovo 3 d. ir buvo labai nuobodus- bolševikai net nebandė priešintis ir bėgdavo geriausiu atveju po trumpo apsišaudymo, dėl ko generolas Goltzas ėmė nekęsti jų dar labiau- jeigu tie šunsnukiai net apsimetinėja, kad priešinasi, tai kaip Antantės atstovams įrodyti, kad jo daliniai čia reikalingi?

Todėl, kovo gale pasiekęs Lielupes krantus, Goltzas sustojo. Oficialiai jis pareiškė, kad kariams reikė pailsėti ir dar paverkšleno, kad Antantės laivynas trukdo kariuomenės aprūpinimui- tai kaip čia dabar kariausi. Tačiau tai buvo ne vien tik maskaradas- išties jo kariai nebenorėjo eiti pirmyn. Ne dėl to, kad pavargo- ne kiekvienas iš jų per tas dvi savaites turėjo laimės pamatyti gyva bolševiką, tiesiog nebematė reikalo- nusišvilpt jiems gi buvo ant tos Latvijos, o kadangi Rygą vis tiek blokavo britai, tai freikorpininkai šitam momentui buvo visai patenkinti užėmę Kuršą.
Generolas nusprendė nesipykti su savo kariauna, juolab toks atokvėpis davė jam laiko kitoms problemoms išspręsti.

Tags: Baltenland, bermontininkai, Eiserne Division, Geležinė divizija, von der Goltz, von Lieven