Jurodivai.lt

Politinės istorijos keistenybės

---

Belaukiant kol Zubino veikalai pasieks mano rankas- keletas smagesnių (?) pasaulio istorijos subjektų.

Tavolaros karalystė (Regno d’Tavolara)

Nedidelė 5 km² salelė antikiniais laikais buvo vadinama Hermea. Anot legendos, čia mirė iš Romos ištremtas popiežius Pontianas (kuris ir pats gal tėra legenda).

Arabai salą pavadino Tolar ir naudojo kaip bazę piratiškiems išpuoliams į Sardinijos pakrantę.

Dar vėliau šioje negyvenamoje saloje glaudėsi kontrabandininkai. Iki pat XIX a. sala tegarsėjo tik didžiulėmis žiurkėmis. O tada čia atsikėlė piemuo vardu Džiuzepė Celestinas Bartaleoni Polis (Giuseppe Celestino Bertoleoni Poli), tapęs naujos valstybės įkūrėjų.

Oficiali versija teigia, kad jis gimė 1778 m. netolimoje Madalenos saloje. 1836 m. vienintelį Tavolaros gyventoją aplankė Pjemonto- Sardinijos karalius Karolis Albertas, kuriam įspūdį padarė Džiuzepės išsilavinimas, tad… karalius pripažino piemenį Tavolaros karaliumi!

Neįprastas piemens išsilavinimas pagimdė spėliojimus, kad išties jis- besislapstantis karbonaras ar koks politinis pabėgėlis iš Prancūzijos.

Kuo jis bebūtų buvęs, dabar jis tapo Jo Šviesybe Džiuzepe I. Naujai iškeptas suverenas pradėjo aktyviai verbuoti valdinius (1900 m. karalystėje gyveno apie pusšimti žmonių), pirmiausia atsigabendamas abi savo šeimas. Taip. Abi šeimas. Sardinijos valdžia bandė jį patraukti teisman dėl poligamijos, bet… ką tu padarysi suvereniam monarchui.

Karalius mirė 1845 m., sostą palikdamas vyriausiajam sūnui Paolo. Tai, ko gero, žymiausias Tavolaros monarchas, mat jis mėgo pabendrauti su Džiuzepe Garibaldžių, kuris į gyvenimo galą apsistojo netolimoje Kapreros saloje.

1861 m. Italija sumokėjo Tavolaros vyriausybei (dar žinomai kaip Paolo Bartaleoni) 12 000 livrų už teisę pastatyti saloję švyturį.

1892 m. Paolo I rimtai susirgo ir vietoje valdyti ėmė jo žmona Paska Favalė (Pasqua Favale)

1886 m. mirus antrajam karaliui valdyti ėmė Paolo sūnus Karolis I. Mirus jo tėvui, sklido gandai, kad testamente jis numatė Tavolarą paversti respublika. Gandai buvo paneigti, nors… Karolis I nebūtu prieštaravęs- jis tenorėjo ramiai gyventi ir žvejoti omarus. Visgi, spaudžiamas šeimos, jis karaliavo, o 1903 m. netgi pasirašė draugystės sutartį tarp Italijos ir Tavolaros.

Žymiausias jo valdymo įvykis- britų karo laivo Vulkan apsilankymas 1900 m.

Vienas karininkų padarė karališkosios šeimos nuotrauką, kuri, kaip suvenyras, vėliau buvo padovanota karalienei Viktorijai.

Karališkoji šeima

Gyvenimo pabaigai Karolis I persikėlė gyventį į Olbiją, kur ir mirė 1927 m.

Jo sūnus ir įpėdinis Paolo II taip pat gyveno Italijoje, todėl paskyrė savo tetą Marangielą regente. Kai ši, sulaukusi 93 m. mirė (1934 m.), savo testamentu karalystę paliko Italijai.

Paolo II užprotestavo savo tetos valią ir grižo valdyti šalies. Jis mirė 1962 m.

Tais pačiais metais NATO kariškiai saloje įrengė karine bazę, net nepastebėdami, kad taip jie de facto sunaikina suverenia valstybę.

Paolo II įpėdinis Karolis II (g. 1931 m.), savo valdymo pradžiai gavo dar ir pilietinio karo gresmę: mat Marangielos duktė Marija (Maria Molinas Bertoleoni) irgi pareiškė teises į sostą. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad Marija buvo gimusi 1869 m., dinastinis disputas greitai baigėsi įsikišus gamtos jėgoms.

Po bevaikio Karolio II mirties 1993 m., sostan sėdo jo dviem metais jaunesnis brolis Tonino I, vienintelės užeigos saloje savininkas.

Interviu su Tonino I.

Nargeno kareivių ir statybininkų tarybų respublika (Советская республика матросов и строителей)

Nargeno sala, estiškai vadinama Naissaar, yra apie 10 km. Nuo Talino ir užima apie 19 km² plotą.

Nargen-Naissaar visu grožiu

Iki Antrojo pasaulinio karo čia gyveno apie pusę tūkstančio žmonių, daugiausia švedų kilmės. Dėl salos padėties, čia buvo įrengta tvirtovė ir nutiestas siaurukas.

1917 m. gruodį jaunas anarcho-sindikalistas, „Petropavlovsko“ matrosas Stepanas Petričenko (Степа́н Макси́мович Петриче́нко) atsibeldė į salą su beveik šimtų revoliucingai nusteikusių jūreivių ir įkurė nuosavą respubliką. Tiek Estijos vyriausybei, tiek vokiečiams tas visai nepatiko. Tad, kai naujosios respublikos valdžia pabandė iš nargeniečių rinkti mokesčius, estai oficialiai paprašė, kad vokiečiai juos iš ten išgrūstų. Vokiečiai oficialiai sutiko ir po dviejų dienų pasipriešinimo, 1918 metų vasario 26 dieną respublika žlugo. Pats Petričenko išplaukė įKronštatą, kur po kelių metų ėmėsi vadovauti garsiajam sukilimui.

Mentono laisvasis miestas (Ville libre de Menton)

1815 m. Monako kunigaikštis tapo Pjemonto- Sardinijos karaliaus vasalu. Pats Monakas buvo suverenus, bet kunigaikštis turėjo vasalo priesaika kaip Mentono miesto valdovas.

Toks dalykas suvereniam monarchui gan nemalonus (nuo, Mentono vaidmenį atliekant Normandijai, juk prasidėjo ir Šimtametis karas), bet 1815 m. tai jau buvo daugiau formalumas ir kuri laiką viskas buvo gerai. Kol nebuvo įvestas muitas už citrinas. Mentono ir kaiminynės Rokaburnos ( Roquebrune) gyventojai pakilo į šventą kovą už pigesnes citrinas ir 1848 m. paskelbė atsiskiria nuo tironiškojo Monako. Laisvasis miestas tučtuojau paprašė būti tiesiogiai priklausomas nuo dėl citrinų nesibranginančio Pjemonto ir karalius šį prašymą patenkino. Galiausiai, 1860 m. referendumų mentoniečiai nubalsavo už prisijungimą prie Prancūzijos.

Taip Monako monarchija buvo išlaisvinta nuo žeminančios priesaikos, nors tai ir kainavo jai šiek tiek teritorijos.

Laisvasis Moresnetas (Neutral-Moresnet/Neutraal Moresnet)

1815 metasi perbraižant Europos sienas, kilo nedidelis teritorinis konfliktas tarp Prusijos ir Belgijos. Derybose buvo rastas kuo paprasčiausias sprendimas dėl ginčijamos 3.5 km² teritorijos. Kraštas buvo paverstas kondominiumu- kiekviena šalis skirdavo po karališkąjį komisarą. Šie du susitardavo dėl mero, o pastarasis savo ruoštų paskirdavo 10 žmonių tarybą (rinkimų teisė Moresnete taip ir nebuvo įvesta), kuri ir valdydavo kraštą. Toks paprastas ir logiškas susitarimas galiojo iki 1914 m., kai Vokietija užgrobė Moresnetą. 1920 m. Belgija padarė tą patį ir tebevaldo šalį iki šiol.

Gyvenimas šioje šalyje turėjo privalumų: maži mokesčiai, žemos kainos, jokios karinės tarnybos. Kita vertus, juridiškai moresnetiečiai nepriklausė jokiai valstybei, be to kondominiumas buvo kontroliuojamas kasybos kompanijos, kuri buvo pagrindinis darbdavys, valdė visas parduotuves, ligoninę ir banką (bandymai įsteigti nuosavą paštą ir kasino buvo užgniaužti Belgijos). Vienintelis įdomus šios lyg ir valstybės- lyg ir nelabai įvykis buvo 1908 m. bandymas paskelbti esperanto valstybine Moreneto kalba.

Laisvoji Butelio kakliuko valstybė (Freistaat Flaschenhals)

Nepaisant pavadinimo, su alkoholizmų ši istorija nesusijusi. Tiesiog po Pirmojo pasaulinio karo, sąjungininkai užėmė Reino zoną, tačiau apsiskaičiavo ir paliko nedidelį jos gabaliuką.

Dėl sąjungininkų kartografų klaidos be valdžios likę gyventojai nepasimetė ir 1919 sausio 10 dieną įkūrė nuosavą valstybę. Didžiausio miesto ir naujosios sostinės Lorcho meras Edmundas Pniščekas (Edmund Pnischeck) tapo prezidentu ir ėmė kūrti naują valstybę. Butelio kakliukas buvo visiškai izoliuotas nuo Vokietijos- nebuvo jokių valstybes jungiančių kelių, sąjungininkai draudė Lorche sustoti traukiniams, tad naujoji respublika apsirūpindavo kontrabandos keliu. 1920 m. žiemą, pritrūkę kuro, butelkakliečiai surengė reidą į Prancūzijos zoną ir užgrobė traukinį su akmens anglimi.

Pniščeko vyriausybė suorganizavo paštą, išleido savo pašto ženklus, pasus ir pinigus, pavintus laisvosios valstybės taleriais (Freistaattaler). Buvo planuojama įsteigti ambasadą Berlyne ir siekti tarptautinio pripažinimo, bet… 1923 metais Prancūzija užgrobė Reino kraštą, nušluodama ir Laisvąją Butelio kakliuko valstybę.

 

Šiandien šio nuotykio atminimas yra visai nebloga turistų atrakcija. Jeigu turite atliekamus 55 eurus, galite tapti laisvosios valstybės piliečių.

 

Čia, gerbiamieji, buvo rimtoji dalis. Dabar bus linksmoji.

 

Redondos karalystė (Reino de Redonda)

Tai nedidelė salelė Karibuose, kuria Kolumbas, 1493 m. plaukdamas pro šali pavadino Santa Maria la Redonda. Tai šudina sala. Šudina tiesiogine šio žodžio prasme, mat joje esama guano, kuris buvo kasamas 1870-1915. Tai vienintelis periodas kai saloje gyveno žmonės. Kažkur XIX a. vienas britas pasinaudodamas faktų pasiskelbė Redondos karaliumi. Jo palikuonys naudoja titulą iki šiol.

Štai visas įdomumas: karalystės gyventojų skaičius- 0. Pretendentų į sostą skaičius- 4.

Šio epinio konflikto ištakos slypi miglose.

Huto upės kunigaikštystė (Principality of Hutt River)

Tai pamokanti istorija apie tai, kad reikia būti labai atsargiam rašant oficialius dokumentus.

1969 metais Australijos fermeris Kaslejus (Casley) viršijo javų pardavimo normas. Vyriausybė buvo įvedusi „lubas“, kiek javų gali parduoti kiekvienas fermeris ir nors Kaslejus jų turėjo dar visą krūvą, neturėjo teisės jų parduoti. Labai supykęs, jis parašė laišką Vakarų Australijos gubernatoriui serui Kendriu (Kendrew), kuriame pareiškė, kad atsiskiria nuo nuo Australijos (bet pasilieka Britų Sandraugoje). Reikalas nuėjo iki Australijos generalinio gubernatoriaus sero Hasluko (Hasluck). O šis viename oficialių raštų Kaslejui įvardijo kaip „Huto upės provincijos valdytoją“. Remiantis karališkąją prerogatyvą (toks britų įstatymas), tai reiškia, kad Australija pripažino Huto suverenumą. Taigi, Kaslejus, tai yra princas Leonardui I nustojo mokėti mokesčius. Bet pagal britų įstatymus monarchas negali būti teisiamas. Vien jau toks bandymas kvalifikuojamas kaip išdavystė.

Dar daugiau- pagal Australijos įstatymus, vyriausybė privalėjo per du metus oficialiai atsakyti į nepriklausomybės deklaraciją. Kadangi tai nebuvo padaryta, automatiškai tai reiškia, kad Australija pripažįsta Huto kunigaikštyste de facto.

Nepaisant to, mokesčių biuras toliau reikalavo pinigų, o pašto tarnyba nutraukė savo paslaugas naujajai valstybei. Leonardas I atsakė1977 gruodžio 2 dieną paskelbdamas Australijai karą. Gruodžio 4 diena jis paskelbė paliaubas. Pašto tarnyba, savo ruožtu atsatė pašto tiekimą, o mokesčių biuras nuo to laiko nebelaiko Huto Australijos teritorija.

Šalį tebevaldo jos įkūrėjas Leonardas I ir regis jam einasi visai neblogai.

Didžioji Šiurkštus ir Pasiruošęs respublika (Great Republic of Rough and Ready)

Miestelis tokių keistų pavadinimų buvo įkurtas 1849 m. kaip kalnakasių kolonija. Sekančių metų pavasarį, nepatenkinti naujais mokesčiais ir sausojo įstatymo įvedimų, šaunieji kalnakasiai atsiskyrė nuo JAV ir pasiskelbė nepriklausoma respublika. Niekas to nepastebėjo. Tačiau po pavasario atėjo vasara ir galiausiai- liepos 6, JAV nepriklausomybės šventė. Miestelis ėmė entuziastingai ruoštis, bet… kažkas pastebėjo, kad jie nebepriklauso JAV, taigi ir progos „pasitusinti“ nėra. Greitai buvo sušauktas miestelio susirinkimas, kuris nubalsavo už nepriklausomybės deklaracijos panaikinimą.

Kinejaus respublika (Republic of Kinney)

Šitas miestelis irgi randasi JAV, Minesotos valstijoje. 1977 čia gyveno apie 300 žmonių kenčiančių dėl supuvusio vandentiekio. Remonto darbų sąmata siekė 186 000 dolerių, kurių miestelis neturėjo. Kažkuriam vietiniam genijui susidarė įspūdis, kad tereikia pasiskelbti nepriklausoma valstybę ir pralaimėti karą, o jau tada pinigai ims pluste plusti, kaip nutiko buvusiai Konfederacijai po pilietinio karo ar Europai po Antro pasaulinio.

Taigi, 1977 metų liepos 13 dieną miestelio taryba parašė istorinį dokumentą adresuotą JAV valstybės sekretoriui. Sprendžiant iš teksto jie buvo kaip reikalas girti.

BE IT RESOLVED that the City Council of the City of Kinney, in Kinney, Minnesota, has decided to secede from the United States of America, and become a foreign country. Our area is large enough for it. We are twelve square blocks, three blocks wide and four blocks long. We will be similar to Monaco. It is much easier to get assistance as a foreign country, which we need badly, and there is no paper work to worry about. If necessary, we will be glad to declare war and lose. However, if this is a requirement, we would appreciate being able to surrender real quick, as our Mayor works as a nurse in a hospital, and most of our council members work in a nearby mine and cannot get much time off from work.

Tegu būna žinoma, kad Kinejaus miesto, Kinejuje, Minesotoje taryba nusprendė atsiskirti nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir tapti užsienio šalimi. Mūsų plotas tam pakankamai didelis. Mes esame dvylika kvadratinių kvartalų, trijų kvartalų pločio ir keturių ilgio. Mes busim panašus į Monaką. Kaip užsienio šaliai bus daug lengviau gauti pagalbos, kurios mums būtinai reikia, ir nereikės jaudintis dėl biurokratijos. Jeigu būtina, mes mielai paskelbsime karą ir pralaimėsime. Tačiau, jei tai išties būtina, būtume dėkingi jei galėtume pasiduoti labai greitai, nes mūsų meras dirba slaugų ligoninėje, o dauguma tarybos narių darbuojasi gretimoje kasykloje, todėl negalime ilgam išsiprašyti iš darbo.

JAV vyriausybė niekaip nereagavo į šią „deklaraciją“, tačiau miestelis buvo parodytas per žinias ir… susilaukė užsienio pagalbos. Verslininkas iš gretimo miesto naujai respublikai atsiuntė seną policijos mašiną ir dešimt picų su dešra.

Galiausiai valstijos valdžia išskyrė vandentiekio remontui reikalingus pinigus, o miestelėnai susigraibė dar porą papildomų tūkstančių iš turizmo.

 

Kažin, ar tarp šių veikėjų nebuvo sarmatų?

Tags: Flaschenhals, Menton, Moresnet, Naissaar, Nargen, Redonda, Tavolara