Jurodivai.lt

Poetinės runos

---

Prieš pora metų esu užsiminęs apie viena prarastosios praeities atradinėtoją, tačiau trumpai, nes Pranciškos Reginos Liubertaitės pavardė man visiškai nieko nesakė.
Taip nutiko dėl to, kad aš esu trogloditas, neturintis supratimo apie nudienos meną ir kultūrą.
Mat Pr. R. Liubertaitė yra publicistė, kritikė, apžvalgininkė kurios įžvalgos pasirodo Kultūroje ir Mene, Šiaurės Atėnuose, Bernardinai.lt (nors gausiausiai tai Lietuvos Aide), be to poetė, išleidusi jau 12 kūrybos rinkinių. Trumpai tariant, prieš mus- stambus šiandieninės lietuviškos kultūros veiksnys.

Nebūdamas literatūros specialistu, prie autorės kūrybos labai nesikabinėsiu. Tik truputi.
Jos poezijos gelmes galima nuspėti iš senbočiškai sacharininio slapyvardžio Laukinė Piliakalnio Radasta:

Baltų karalystės vizija
Žemės klajoklių tauta –
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
<…>
Baltų balta karalyste,
Aukso virtai moneta,
Pagrobta apgavystėm…
Tikiu, vieną dieną sugrįši.
Nauja. Skambi ir tvirta.
Kaip saulė pavasariais grįžta.

Eilėraštis apie Barborą Radvilaitę jau kaip ir privalomas:

…nutolai į Vavelį jau karalienė:
Širdies ir sielos valdovo.
Tapai tu moterimi karalystės,
Nekenčiama klastingos anytos,
Bet pasmerkta meilei būti
Karaliaus šviesiąja vedle.

Sunku čia neprisiminti B. Railos, dešimtmečiais kalusio, kad „kuo daugiau kūrinyje idėjos, tuo mažiau jame meno“:

Deive Paukšte nukirstais sparnais,
X ženklas skirsto tave į dalis.
Meandros, zigzagai ir linijos
Brėžia ryšį su gyvybe

Pastarajame eilėraštyje kalbama, aišku, apie senovės lietuvių raštą, mat praeities problemos autorei nesvetimos ir dažnai įsiveržia į kūrybą:

Į romaną subtiliai įterptas Martyno, rinkusio medžiagą kalbotyros knygai ir radusio tarp gotų baltų karalių dinastiją, požiūris į praeities dalykus, šiek tiek atskleidžiant istorijos. Nebaigtą knygos rankraštį suranda iš komos pabudusi ir į namus sugrįžusi žmona.

Daugiausia dėmesio Liubertaitė visgi skiria runoms, su kuriomis 2005 m. supažindino Šiaurės Atėnų skaitytojus.
Tačiau anuomet šis reikšmingas straipsnis, deja, liko beveik niekieno nepastebėtas. Ištaisyti šią klaidą ryžosi jos draugai menininkai.

Radikaliai!

2012 m. lietuviškuose internetuose atsirado naujas kultūros šviesulys:

Kultūros žurnalas “Radikaliai!” – tai naujas požiūris į kultūrą: menas, filosofija ir aktualijos be ideologijos ir cenzūros.

Pirmas į akys krintantis dalykas šiame žurnale yra Mindaugas Peleckis, kuris pateikia kokius 80% originalaus radikaliai.lt tūrinio. Jisai, beje, labai pamėgo imti interviu (vieno aš ypač laukiu) ir priedo dar tapo Artimųjų rytų konflikto specialistų. Abiejose šiose srityse jam sekasi taip pat gerai kaip recenzijų rašyme.
Tačiau Peleckis ir jo pasiekimai yra atskira ir labai ilga tema, šiam kartui apsistokime ties Liubertaite, mat radikalai rado reikalą ne tik perspausdinti jos šedevrą, bet ir paimti interviu iš runologijos ekspertės. Šitai atlikti apsiėmė Mindaugas Kaktavičius ir, reikia pasakyti, toks tokį sutiko. Štai pirmasis klausimas:

Kuo remdamasi teigiate, kad runos yra senasis raštas?

Gal dėl to, kad runos yra rašto sistema ir ji buvo naudojama labai seniai? Čia butu toks mano diletantiškas spėjimas.
Jeigu rimtai, tai Liubertaitė nesiginčija, kad yra rašto ženklai ir tai vienintelis jos teiginys, su kuriuo galima sutikti, kadangi šiaip jau runos šiai tyrinėtojai yra dalykas miglotas.

Kas per velnias yra tos runos?

Liubertaitei runos yra viskas kas nėra lotyniškas raidynas.

Antikoje runas aiškino žyniai (orakulai). Vienas iš tokių buvo Delfų Apolono šventyklos žynys, žinomiausias orakulas visoje senovės Graikijoje.
<…>
Tačiau galiu pasakyti, kad vienos iš seniausių pasaulio tautų – asirų (aramėjų) seniausią raštą – dantiraštį pakeitė runraštis, paskui buvo pereita į alfabetinį raštą, kuris dar vėliau buvo arabizuotas,
<…>
Runų rašto klestėjimo laikotarpiu asirų (aramėjų) runos buvo labai panašios į balti kalbos runas sanskrito tėvynėje – Indijoje.

Bet mano mėgstamiausias gabaliukas yra šis:

Į Europą runų raštas atėjo iš finikiečių, gyvenusių Tarpupyje (Mesopotamija), per asirus (aramėjus), kurie gyveno dar toliau į pietus, o paskui vėl grįžo atgal per finikiečius, graikus, romėnus ir per Balkanus nuėjo iki skandinavų,

Pabandom suskaičiuoti nusišnekėjimus:
a) Finikiečiai gyveno ne Mesopotamijoje, o Levante;
b) asirai nėra aramėjai (nors šiandieniniai asirai ir šneka viena iš neo-aramėjų kalbų);
c) asirai gyveno į šiaurės rytus, o ne pietus nuo finikiečių;
Aplamai čia viskas jau taip suvelta, kad geriausia pradėti nuo pradžių. Taigi…
Kadaise, labai labai seniai, tarp Tigro ir Eufrato upių gyveno tokie žmonės šumerai, kurie buvo labai protingi ir išrado daug visokiu nuostabių dalykų, tokiu kaip miestai, geometrijos pamokos ir mokesčiai.
Bėda buvo ta, kad šumerai kalbėjo labai keista kalba, kurios apart jų pačiu niekas daugiau nesuprato. Šalia šumerų nuo seniausių laikų gyveno ir kitokie žmonės, kurie vadinosi akadais ir kalbėjo akadu kalba (jeigu tiksliau, tai buvo giminingu semitišku dialektų grupė). Su laiku šumerai išvis išnyko ir visoje Mesopotamijoje imta kalbėti akadiškai. Kiek tai laiko visi buvo tuo patenkinti, tačiau maždaug antrajame tūkstantmetyje prieš Kristų Mesopotamijoje ir Sirijoje atsirado naujų žmonių, kurie vadinosi aramėjais ir nenorėjo mokytis akadų kalbos. Kol akadai statė, griovė ir vėl statė Babilonijos ir Asirijos imperijas, aramėjų kalba po truputi darėsi vis plačiau vartojama…
O tada atėjo persai ir visus nukariavo.
Patys persai kalbėjo kalba visiškai nepanašia į aramėjų ar akadų ir greitai suprato, kad patiems išmokti aramėjiškai yra gerokai lengviau, nei visus kitus išmokyti persiškai- taip aramėjų kalba tapo valstybine Persijos imperijos kalba. Dar po kažkiek šimtmečiu čia ėmė valdyti graikai, po to romėnai, labai trumpai- armėnai, tačiau kad ir kas valdytu, vietiniai gyventojai vistiek kalbėjosi aramėjiškai, kol galiausiai atėjo arabai. Nuo tada armėjų kalba ėmė nykti, mat priėmę islamą žmonės po kurio laiko pradėdavo kalbėti arabiškai. Tiesa, islamą priėmė ne visi ir rytų bažnyčios tapo paskutiniu aramėjų kalbos bastionu, todėl ir šiandien dar apie puse milijono žmonių Irake, Turkijoje ir Sirijoje kalba įvairiomis neo-aramėjų kalbomis.
Su raštu buvo truputi kitaip. Šumerai, kad ir kokie gudrus buvo, labai gero rašto neišrado. Naudoti jis tiko, tačiau buvo labai sudėtingas. Gal ne toks sudėtingas kaip egiptiečių, tačiau vistiek problematiškas.
Daugiausia problemų tai kėlė finikiečiams, kuriu pagrindinis amatas buvo prekyba. Kažkur apie 1200 pr. Kr. finikiečiai sugalvojo, kad jeigu vienų rašto ženklų žymėsi viena garsą, tai ne tik mažiau ženklų reikės, bet ir prekių važtaraščius bus galima greičiau sudaryti. Aplamai idėja taip visiems patiko, kad prasidėjo grandininė reakcija: iš finikiečių rašto alfabetą sau pasidarė aramėjai, iš aramėjų- persai ir indai, iš indų- tibetiečiai etc. Na dar ir graikai, o iš graikų- romėnai.
Ir galiausiai, kažkur I-II a. romėnų armijoje tarnaujantys germanai pramoko rašyti ir taip atsirado runos.
Visos šios istorijos esmė (kurios akivaizdžiai nesupranta Liubertaitė) ta, kad visa tai kuo rašė šumerai, finikiečiai, aramėjai ir graikai nėra ir niekada nebuvo runos. Runos yra tik senasis germanų raštas.

Runos Lietuvoje

Liubertaitė ne kiek neabejoja, kad runos buvo naudotos Lietuvoje. Ji greitai išvardija eilę akmenų su runų ženklais (greičiausiai kalbama apie riboženklius su asmenženkliais), Gedimino kalno plokštelę (kurios ženklai akivaizdžiai nėra runos) etc.

Runos Lietuvoje visgi naudotos, tačiau kiek kitaip nei mano Liubertaitė. Kalbu apie runų kalendorius. Jie atsirado Skandinavijoje apie XIII a., išpopuliarėjo apie XVI a. ir buvo naudojami iki visuotinio raštingumo išplitimo, kai valstiečiai jau galėjo tiesiog nusipirkti spausdinta kalendorių, kuris daug pranašesnis, nes ten dargi būna patarimų, kaip geriau apkaupti kopūstus.
Tačiau iki tol valstiečiai naudojosi tokiomis runų lazdomis, kurios padėjo jiems sekti dienas ir- o išties tas ir buvo svarbiausia- nustatyti švenčių datas.
Gausiausiai tokie kalendoriai naudoti Skandinavijoje, Suomijoje ir Estijoje, o Lietuvoje jų žinoma vos du. Kitaip tariant čia ne mūsų protėvių palikimas, o svetimtaučių įtakos (be abejo piktavališkos, nes kitokios nebūna) žymė.

Runologijos autoritetai ir metodologija

Dabar aš jums pristatysiu tą interviu dalį kuri mane sužavėjo taip labai, kad labiau ir nebėra kaip:

Skandinavų tinklalapiuose runų pavadinimas užrašytas „futharkarna“. Galima manyti, kad pagal darybą tai turėtų būti sudurtinis žodis, kurio antrasis sandas „arkarna“ galėtų reikšti kažką panašaus kaip probaltiškas „arkona“.

Štai ji- neeuklidinio mokslo metodika par excellence: kam čia mokytis tas kalbas, arba bent pirkti žodynus, aiškintis žodžiu reikšmes? Kam viso to vargo reikia, jeigu galima manyti?
Aš, pavyzdžiui suomiškuose tinklapiuose užtinku žodį idiootti. Galima manyti, kad radikalus lietuvių menininkų atradimai jau žinomi ir Helsinkyje. Manyti juk galima.
O štai žinijos šaltinis, atvėręs poetei runų paslaptys:

Yra nemažai mokslininkų, tyrinėjusių runų raštą. Jų darbus galima rasti per kompiuterines paieškos sistemas užsirašius temą: ‘runic script‘ arba ‘runes‘.
Tie, kurie domisi vien būrimu runomis, galėtų anglų kalba paskaityti Ralfo Bliumo kngyą apie runas (The Book of  Runes, Ralf Blium, London, 1984). Kai jis gavo runų rinkinį, sudarytą iš 24 futharko ir vienos grynosios runų, padėjo maišelį su runomis ant spintos. Tokio rašto jis nebuvo matęs. Po kelerių metų jį atsitiktinai radęs jau Amerikoje, sugalvojo paklausti pačių runų

Tau jau šį bei tą pasako.
Ralph H. Blum yra neapdainuotas mūsų epochos didvyris. Visoks runų okultizmas, šiandien gan plačiai įsitvirtinęs ezoterikoje* yra asmeninis šio ponulio nuopelnas.

Senovėje runos maginės reikšmės turėjo, beda tik ta, kad mes nelabai ką apie tai žinome. Vienintelis nuoseklesnis tekstas yra vadinamasis Sigrdrífumál- keliolika Eiliuotosios Edos posmų, kuriose valkirija Brunhilda dėsto karžygiui Sigurdui, kokiomis progomis kokias runas vartoti.
Tačiau kartu su senąją germanų religija mirė ir runų mistika. Kažkiek dėmesio nuo XIX a. pabaigos jo sulaukdavo tarp neopagonių (visokie ten Asatru, Odinistai, Votanistai ir pan., tačiau šie kažkodėl pamėgo ne originalias runas, o XIX a. austų mistiko sukurtą variantą (kuri naudojo ir naciai).
Blumo „The Book of Runes: A Handbook for the Use of an Ancient Oracle: The Viking Runes“, pasirodžiusi 1982 m., tapo tuo ledlaužiu, kuris pristatė runas platiesiems mistikos mylėtojų sluoksniams ir po šios publikacijos pasipylė vadovėliai, išminčių raštai, naudojimo instrukcijos ir dar gyvas biesas visokios lektūros, kaip naudoti runas visiems gyvenimo atvejams…

Be abejo, poetė nepraleidžia progos išlieti apmaudo ant apkerpėjusio establišmento:

Ar runas tyrinėjo lietuvių kalbininkai? Ar jomis domisi tik baltiškos kultūros tyrinėjimo entuziastai?
Vienas tyrinėtojas mėgėjas Lietuvoje – Juozas Šeimys yra parašęs dvi knygas. Jis daug metų tyrinėja, ką slepia runų rašmenys ir turi savo aiškinimo versiją. Nesu girdėjusi, kad kas nors iš lietuvių kalbininkų būtų išsamiau jas tyrinėjęs. Galbūt tuo labaiu užsiima pavieniai istorikai.
<…>
Ir labai keista bei gaila, kad kažkada romėnų primestos nuostatos daugelis iki šiol laikosi kaip mums priklijuotos pagoniškos etiketės.
<…>
Ar yra žinių apie šimtą runų ženklų?
Apie juos yra užsiminęs prieškario istorikas ir kalbotyros specialistas, karui baigiantis pasitraukęs į vakarus, Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“. Medžiagą šiai knygai jis yra rinkęs įvairiuose pasaulio archyvuose ir duoda nuorodas į visus šaltinius, kuriais rėmėsi. Beje, jo knyga, kaip gerokai anksčiau prof. M. Gimbutienės darbai, kai kurių mūsų mokslininkų buvo menkinami. Gaila, kad taip atsitiko, ir toks didžiulis darbas, kurį būtų galima priskirti baltų kilmės aiškinimo apmatams, taip nuvertintas saugant vienintelę „neklystamą“ nuomonę, būdingą sovietmečiui.

Galima čia butu šį tą pasakyti…
Bet jeigu atvirai, tai nuoširdu atsakymą į šitas radikaliai neeuklidines ašaras sudaro tekstas, koks garbaus amžiaus damai niekada nesakomas.

—-

*Man ypač patiko disclaimer’is: „Neteisingas ar nerimtas požiūris į runas ar jų gaminimo ritualą gali sukelti galvos skausmus. “ O taipogi pykinimą, vėmimą ir smegenų ląstelių atrofiją.