Jurodivai.lt

Kas kaltas? (I)

---

Pakliuvo man į rankas V. Kniūraitės monografija „Imperija žlugo. Kas kaltas ir ką daryti?“ (Kniūraitė, Vida. Imperija žlugo. Kas kaltas ir ką daryti? Interpretacinė pseudoistorinės rusų literatūros analizė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, 249 p. )
Perskaičius liko tik pirmasis klausimas- kas kaltas?
Kas kaltas, kad tokia monografija išvydo dienos šviesą?

Pažadėjo – patiešijo,…

Ilgametės Vilniaus pedagoginio universiteto (dab. Lietuvos edukologijos universitetas ) Istorijos fakulteto dekanės (1991-2006) veikalas iš pirmo žvilgsnio daug žadantis. Anotacija skelbia:

Monografijoje keliamas labai aktualus posovietinei visuomenei klausimas- kodėl žlugo Rusijos imperija?[..] Monografijoje autorė analizuoja žymiausių pseudoistorikų veikalus ir ir atkreipia skaitytojų į tų veikalų keliamą pavojų.

Ne mažiau entuziastingi ir recenzentai galiniame knygos viršelyje:

Šiuo leidiniu kritiškai apžvelgiama labai gausi pastarojo dešimtmečio pseudoistorinė rusų literatūra. Ne viena šių knygų tampa bestseleriais,[...] Tačiau tokios literatūros paprastai nekritikuoja profesionalus istorikai, tarsi jos visai nepastebi. Tad autorė atliko labai naudingą darbą istoriko požiūriu komentuodama ir vertindama pseudoistorines idėjas.
Prof. dr. Libertas Klimka (Lietuvos etninės globos taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo)
Monografijoje atlikta pseudomokslinių teorijų analizė padės visiems besidomintiems istorija tinkamai suprasti bei įvertinti šį fenomeną.
Doc. dr. Antanas Šenavičius (Mykolo Romerio universitetas)

Be abejo, ant galinio knygos viršelio visada puikuojasi aplodismentai, tačiau ši kart jie skamba iš gan autoritetingu veikėjų ir teikia vilties, kad autorė bent jau pusėtinai susidorojo su išsikeltų uždavinių.
Kurgi ne.

…netesėjo – negriešijo

Knyga, aplamai paėmus mn pasirodė su planinės ekonomikos kvapeliu: artėjo „kvartalo“, metų ar dar kokio termino pabaiga ir staiga universiteto P fakultete I buvo apsižvalgyta, kad iki plano normatyvų įvykdymo trūksta kiek tai publikacijų…
…arba pati autorė, kaip Krylovo žiogas- uliavojo, dekanavo ir smuikeliu griežė, kol pamatė, kad jau rankraštį nešti laikas, tačiau darbas dar nepajudėjęs toliau §1. Nueiti į „Homo Sapiens“.
Čia, aišku mano nevisai rimti spėliojimai- nežinau kokios šios monografijos atsiradimo aplinkybės, tačiau vienas dalykas akivaizdus: tai ne mokslinė studija, o 6 klasės rašinėlio „Knyga, kurią skaičiau šia vasara“ išplėstinis variantas.
Pasirodo, tai, kas LEU IF vadinama „veikalo analize“, likusiam pasauliui žinoma kaip „knygos turinio atpasakojimas“.
Galima versti puslapį po puslapio po puslapio nerandant nieko daugiau, tik Platonovo, Kožinovo, Gumiliovo, Ščerbakovo veikalų atpasakojimas. Be sustojimo, be atokvėpio ir be komentarų.
Gerai, kad kartais įterpiama „O. Platonovas mano“ ar „J. Kozenkovas tvirtina“, tačiau šios pastabos išdėstytos taip, kad atstumas tarp jų skaičiuotinas spaudos lankais. Tipiškas knygos tekstas atrodo maždaug taip:

1399 m. Vytautą sumušė totoriai. Vytautas pasiklydo. Su juo kartu klaidžiojo Mamajaus vaikaitis. Vytautui nusibodo klajoti ir jis pasakė, kad tam klajūnui duos kunigaikščio titulą ir miestą Glinkską, kad tik šis jį išvestų iš tos klampynės. Taip atsiradę Glinskiai, Ivano IV protėviai moteriškąja linija.
Didžiarusiai, kaip juos vadino XIX a., yra etnosas, susidedantis iš trijų komponentų: slavai, ugrai-suomiai ir totoriai, tiurkų ir mongolų mišinys. Totoriai pagonys, nenorėję priimti islamo, bėgo į Rusią- susidarė naujas, labai stiprus etnosas.
L. Gumiliovui mongolai yra rusų sąjungininkai, kurie padėjo rusams kovoti prieš agresorius iš Vakarų ir išgelbėjo Maskvos valstybingumą, 1399 m. sumušdami Lietuvos kariuomenę. Šiuolaikiniai Lietuvos istorikai taip pat tvirtina, kad mongolų pergalė prie Vorsklos sustiprino Maskvos pozicijas regione.
„Naujosios chronologijos“ autoriai nesutinka su L .Gumiliovo versija, bet pažymi, jog L. Gumiliovo nuopelnas tas, kad jis pirmasis pareiškė, jog teorija apie mongolų-totorių jungą Rusioje pagal Milerio versija neturi jokio dokumentinio pagrindimo, nes jos nepatvirtina nei to meto rusai, nei užsieniečiai.
„Naujosios chronologijos“ atstovai D. Kaliūžnas ir S. Valianskis tvirtina, kad jokios Aukso Ordos niekada nėra buvę. Buvęs Šventojo Kryžiaus ordinas, susikūręs Palestinoje; jis 1217 m. pasiekęs Bohemiją, Moraviją, Sileziją ir Lenkiją. Apie 1235 m. šis ordinas gavęs kryžiuočių vardą. (p. 92-93)

Arba:

1755 m. buvo sudarytas kitas žemėlapis. Kartografai dirbo Londone, Berlyne, Amsterdame. Rusia- „Russie“ pavaizduota šiuolaikės Ukrainos vietoje, o pietryčiuose parodyta didžiulė teritorija, pavadinta Maskovija- „Moscovie“. Maskvos miestas „patalpintas“ Maskovijos ir Rusios pasienyje. Rajonas aplink Maskvą pavadintas „Gouvernement de Moscow“. Tai būtų įrodymas, kad Maskvos dinastija XVII a. užgrobė tik nedidelę sritį aplink Maskvą. Rusios viduje aplink Kijevą parašyta „Gouw-t de Kiowie“, t. y. „Kijevo vyriausybė“. Tai reiškia, kad Kijevo sritis XVIII a. dar buvo vadinama Rusia. (p. 109)

Ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliau nuo priešistorės iki Stalino. Autorės balsas šiame sraute girdimas silpnai, jei išvis girdimas: „šiuolaikiniai Lietuvos istorikai taip pat tvirtina, kad mongolų pergalė prie Vorsklos sustiprino Maskvos pozicijas regione“ ko gero yra V. Kniūraitės pastaba, bet galėtu būti ir L Gumiliovo žodžiai. Iš teksto to niekaip nesuprasi.
Pratarmėje ir įvade autorė rašo, kad pasirinko šia temą, kadangi pseudoistorinė literatūra yra orientuota į eilinį skaitytoją ir „istorikai neturi teisės nekreipti dėmesio į literatūrą, pretenduojančią užimti mokslo vietą.“ (p. 5)
Tačiau kokia iš tokios knygos nauda žmogui, kuris nėra profesionalus istorikas? Šitas atbula ranka numestas sakinys apie Vorsklą iš esmės paverčia Lietuvos istorikus L. Gumiliovo ir jo briedo apie rusų-mongolų brolybę šalininkais. Nebent išmanai periodą ir žinai, kad kalbama apie situaciją „du pešasi- trečias laimi“, o ne internacionaline Ordos pagalbą.
Nepakenktu ir pastaba, kad „gouvernement“ čia yra gubernija, o ne vyriausybė.
Tiesa pasakius, netgi istorijos išmanymas ne visada gelbės, kadangi autorė atpasakoja apie visą Rusijos istoriją. Pvz. A. Ščerbakovo pateiktas dekabristų paveikslas (p. 116-125) neatrodo netikinamas ar visiškai laužtas iš piršto. Kaip ir A. Burovskio Petras I (p. 110-116).
Nepažįstu aš šių istorijos epizodų iš artimos distancijos. Žinau, kad dekabristai buvo karininkų grupė, kuri bandė daryti valstybinį perversmą ir tiek. O štai ar buvo jie liberalai, sieke pakeisti patvaldystę Didžiosios Britanijos pavyzdžio monarchija ar net respublika ar tiesiog prasigerę psichai- to nežinau. Ir autorė net nesiruošia pagelbėti. Aš suprantu, kad ne visos knygos yra suprantamos kiekvienam. Ne visos ir turi būti. Tačiau jeigu norint perskaityti ir suprasti veikalą (kurio tema, beje, net nėra dekabristai ar Petras I) pirma reikia išsinagrinėti visą biblioteką literatūros apie Rusijos istoriją, tai gerbiamoji- you’re do it wrong.
Tačiau svarbiausia- autorė pažada, kad knygoje bus nagrinėjami pseudoistorinės rusų literatūros darbai (p. 6), entuziastingi recenzentai dar prideda- vertinama, komentuojama, analizuojama.
Kadangi nusipirkau šią knygą remdamasis anotacija ir viršelio recenzentais, jaučiuosi beveik galintis tvirtinti, kad V. Kniūraitė, L. Klimka ir A. Šenavičius iš manęs apgaulės būdu išviliojo apie dešimt litų.

Tags: Lietuvos edukologijos universitetas, pseudoistorija, Vida Kniuraitė