Homoseksualų santuokos? Pamirškime šitą nesąmonę, nes valstybė to negali duoti
Tai taip baisu, kad net bijau….
Visada galvojau, jog kuo mažiau valstybės mūsų gyvenime, kuo daugiau žmogus gali daryti savo laisvų sprendimų, tuo yra geriau. Tačiau ne visą laiką. Vienas iš tokių klausimų – gėjų santuokos. Tai didžiausia nesąmonė, apie kurią apskritai galima užimti viešąją erdvę niekam nereikalingu baltuoju triukšmu. Kadangi gėjų santuokų valstybė paprasčiausiai negali įteisinti. Tikiuosi, jog tai niekada ir nebus padaryta. Nes jau šiandien kalbam apie kažkokį keistą požiūrį į dviejų žmonių sąjungą, perkeldami čia savąsias traumines patirtis, atsineštas iš sovietmečio.
Būtent tie paskutiniai 50 metų lietuvių seksualinį gyvenimą pavertė valstybės interesų objektu – uždrausta prostitucija, kriminalizuotas homoseksualizmas, valstybė pradėjo spręsti, kada ir kaip žmogui tuoktis ir dar labiau – kada skirtis. Sprendimai, kurie niekur nenuvedė, tačiau formavo stereotipus. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, nepaisant to, jog kairuoliškai psichuojantys elementai rėkdavo apie diktatūra, laisvas žmogus turėjo pakankamai daug pasirinkimų, kuomet, esant reikalaui, buvo galima ignoruoti ir pačią valstybę. Dar daugiau, buvo galima apeiti ir ieškoti landų, kaip tverti savo ir, tuo pačiu metu, šeimyninį gyvenimą taip kaip tu nori. Tiesa, tuomet dėl gėjų santuokų klausimų nekilo, nes ir taip visiems viskas buvo aišku – tokios nesąmonės net aptarinėti neverta. Šiandien gyvename laikotarpiu, kuomet valstybės kišimosi tradicija į žmogaus privatų gyvenimą yra tapusi norma. Norma, kaip anachronizmas, kuris ateina būtent iš to penkiasdešimtmečio, kai valdžia norėjo kontroliuoti žmogų nuo A iki Z (o gal net iki Ž). Ir tai, jog ši pozicija gyvybinga nūdienos politiniame elite, leidžia egzistuoti nesusikalbėjimams, kurie iki pamatų drebina visuomenę, skleisdami susipriešinimo idėjas.
Valstybinės struktūros uzurpavo veiksmą, kuris vadinamas santuoka, per kalbą. Juk visi puikiai suprantame, jog santuokos sudaryti pasirašant dviem žmonėm ir, kiek atsimenu, dviem liudininkam neįmanoma. Nes ten sudaromas elementarus aktas, kuriuo priimama eilė įsipareigojimų, kaip turi elgtis abi pusės, tačiau tai nėra santuoka. Tai tik juridinė sutartis, su galimybe vėliau vaidinti šeimą, kuri, nesėkmės atveju, gali būti labai greitai ir paprastai nutraukta (žinoma, jeigu abi pusės žiūri į tai geranoriškai). Apsitari tolimesnius ilgalaikius įsipareigojimus, tokius kaip vaikų aprūpinimas, surašai, kada ir kaip lankysi savuosius palikuonis, nuneši į teismą, atiduodi ir lauki, kada teismas patvirtins tas formuluotes, kurios turi padėti šeimos vaidinimui nuleisti uždangą – tuomet net neišėjus bisui, galima susėsti į savo automobilius ir išsiskirstyti į skirtingas puses. Štai ir viskas. Ir tai šiuolaikinis žmogus leidžia sau vadinti santuoka? Dar daugiau, ir tai valstybė gali vadinti santuoka? Kažkoks mazochistinis noras, pasitrainioti po valstybinių įstaigų koridorius, ar tai būtų civilinės metrikacijos įstaigos, ar teismas, bet tikrai tai nėra santuoka. Nes santuoka negali būti sudaryta tokiomis aplinkybėmis. Gėjus galiu nuraminti – nesąmonė yra kalbėti apie santuoka šioje valstybėje, nes ne nuo valstybės priklauso šis aktas. Jis visiškai priklauso nuo žmogaus. Valstybės įstaigose tiesiog sudaromas civilinės partnerystės aktas, kurį gali sudievinti tik patys didžiausi iškrypėliai, dirbantys dažniausiai tik tose įstaigose, kurios apskritai yra nebereikalingos. Tai jau seniai turėjo tapti internetu teikiama paslauga, atliekama elektroninės bankininkystės pagalba, o civilinė metrikacijos įstaigos, turėjo būti tiesiog uždaromos. Toks patologinis noras kontroliuoti žmonių gyvenimus, šiomis dienomis apskritai yra nebepriimtinas. Visas tas sovietinis patosas, išlikęs “santuokų” rūmų salėse yra verčiantis vemti. Ir tai tik dėl to, jog valstybė tiesiog paėmė ir pavogė vieną žodį iš visuomenės – “santuoka”.
Be jokios abejonės, žmogus, skaitantis šias eilutes (žinoma, jeigu jam ne gaila laiko), gali manęs paprasčiausiai tiesiog paklausti, kaip aš suprantu santuoka. Nieko nėra paprasčiau – tai dviejų žmonių laisvas pasižadėjimas vienas kitam. Būtent tai ir yra santuoka. Jis gali būti atliekamas kur tik pats nori – lovoje, bažnyčioje, po vandeniu, šokant su parašiutu (beje, jeigu parašiutas neišsiskleidžia, tuomet santuoka gali būti itin sėkminga, nes klaidoms vietos nebelieka) ar kur tik šaus į galvą. Todėl santuoka, mano požiūriu, negali būti kažkas, ką kontroliuoja valstybė. Čia net katalikų bažnyčia žengė pozityvų žingsnį, kuomet Vatikano II susirinkime paaiškino, jog šiam sakramentui sudaryti, dvasininkas nėra būtinas, nes jį sudaro žmonės, duodami pažadą vienas kitam. Tai kodėl mūsų valstybė vis dar kontroliuoja tai, kaip kažką švento, ypač, jeigu skyrybų procesai rodo, jog kontroliuoti viso to nėra įmanoma? Kodėl, kažkokia procedūra, yra pridengiama tuo, kas turi teigiamą ir malonų skambesį, bet jau yra netekęs savojo turinio?
Ir jeigu atsirastų antrasis hipotetinis skaitytojas (akivaizdu, jog noriu jau šiek tiek per daug), kuris paklaustų, ar gėjams turėtų būti suteikiama galimybė priimti civilinius įsipareigojimus, galiu pasakyti atsakyti tik gudriu klausimu į klausimą: juk jiems nėra trukdoma sudaryti įvairius juridines pasekmes turinčius veiksmus – jie gali sudaryti pirkimų-pardavimų sutartis, darbų perdavimo-priėmimo aktus, pasiimti kreditą ir t.t. Kodėl Lietuvos teisėkūros mechanizmų pagalba dar nėra priėmusi įstatymo pataisų, jog jie galėtų užregistruoti ir savuosius civilinius įsipareigojimus? Man asmeniškai tai neatrodo logiška.
Tuo pačiu galiu nuraminti ir homoseksualų santuokų priešininkus – santuokų rūmuose santuokos nėra sudaromos. Tačiau tai tik leidžia užduoti klausimą – ar tikrai jūs patys gyvenate santuokoje? Nes santuokos esmė – duoti pažadą ir jo laikytis…
comments feed
3 Comments
Santuoka, mano manymu, kaip tik ir buvo sumanyta kaip susitarimas ne tik tarp dviejų asmenų, bet ir su bendruomene. Na, dar su Dievu, dievais ar dvasiomis, aišku.
Dar visai neseniai nebuvo kontracepcijos priemonių, žmonės nedaug suprato apie saugojimąsi kitais būdais, todėl lytiniai santykiai dažnai turėjo pasekmes visam gyvenimui. Santuoka legalizavo prieigą prie viens kito lyties organų, garantavo bendruomenės apsaugą, jei kažkuri iš pusių nesilaikys susitarimo. Dabar jau visuomenė nebesikiša į žmonių lytinius santykius, todėl santuokos prasmė kaip ir išnyko. Teisės ir pareigos, susijusios su vaikais ir turtu, dabar dažnai kyla ne tik iš santuokos. Santuoka tik gal yra patogus teisinis paketas. Galima būtų šiais laikais pripakuoti ir daugiau įvairių pasiūlymų visuomenei, o visuomenės teisė – rinktis.
O į pasižadėjimus lovoje ar leidžiantis parašiutu valstybė ir dabar nesikiša
Sąntuokos prasmė dar ir ekonominė – bendras turto valdymas ir tam tikros garantijos skyrybų atveju.