Kartą puotaujant pas Agatoną namuose, Sokratas atsistojo ir ėmė kalbėti visiems kas tai yra gera valstybė ir kokiu būdu ji turėtų būti sutvarkyta. Kalbėjo jis ilgai, o Platonas net liežuvį iš stropumo iškišęs, užsirašinėjo kiekvieną jo žodį. Taip bijojo kokią nors reikšmingą frazę praleisti, kad net vyno negėrė, budrumą prarasti vengdamas.
Kalbėjo Sokratas apie tai, kad tobulos valstybės gyventojai turėtų būti suskirstyti į tris luomus, nes visi žmonės yra pagal prigimtį skirtingi – vieni savyje esą turintys varinį, kiti sidabrinį, o treti auksinį pradą. „Taigi iš to ką dabar pasakiau, akivaizdu, kad pats didžiausias gėris valstybėje bus pasiektas tik tuomet, kai jai vadovaus filosofai. Tik filosofai nešioja savyje auksinį išminties pradą ir tik jie žino kas tai yra gėrio idėja. Todėl filosofų valdymas būtų ne tik pats teisingausias, bet ir pats naudingiausias visiems kitiems valstybės gyventojams, kurių varinė prigimtis yra linkusi į pagedimą“, – iškilmingai savo kalbą baigė Sokratas, o Platonas su palengvėjimu atsiduso, baisiai patenkintas, kad viską spėjo užsirašyti.
Susirinkusieji kurį laiką tylėjo, kol atsistojo Glaukonas ir, piktai tėškęs pusiau nugertą taurę vyno ant grindų, sušuko :
– „Sokratai, o tau neatsibodo mums tas savo nesąmones pliurpti, už mūsų pinigus vyno prigėrus? Tu nuolat sakaisi „žinąs, kad nieko nežinąs“, bet kaip tik pradedi kalbėti, tai kalbi tarsi koks visažinys susirinkusiai neišmanėlių miniai. Štai tu pats save vadini filosofu, o mus turbūt laikai kvailiais, nesuprantančiais kas ištiktų valstybę, jei ją imtų valdyti tokie kaip tu? Tu gi nieko neveiki, šlaistaisi dienomis po turgų kabinėjiesi prie žmonių su savo kvailais klausimais ir paistai niekus. Kaip toks kaip tu pasirūpintų visos valstybės valdymu ir jos gyventojų gerove, jei net savimi pasirūpinti nesugebi? Va kaip rėšiu aš tau per žandą, kad kitą kartą pagalvotum prieš kvailystes paistydamas…“.
– „Valdykis, Glaukonai,“ – griežtai ištarė Agatonas, tvirtai sugriebdamas smūgiui jau iškeltą Glaukono ranką, – „na, nusipaistė tas Sokratas, sutinku, tačiau ko iš jo norėti? Žmogus nieko nedirba ir kaip valstybės reikalai tvarkomi jokio supratimo neturi. Tai ir leptelėjo. Bet tai ne priežastis jį mušti. O be to, Glaukonai, nepamiršk, čia mano namai, aš čia šeimininkas ir savivaliauti neleisiu“.
Taip jam pasakius jau visai apgirtęs Polemarchas pašoko iš savo vietos ir griebė Agatono barzdą į kumštį:
– „Ar ne per daug sau leidi, Agatonai? Nesvarbu, kad čia tavo namai! Visada buvai niekam tikęs pašnekovas, tik namas pas tave didelis ir patogus susitikimams. Bet per daug nesusireikšmink, nes tai kad svečiai esame dar nesuteikia tau teisės mums nurodinėti!”.
– „Nelieskite Sokrato! Jis yra mano mylimasis. Aš jį mylių iš visos širdies!“, – suklykė Alkibiadas.
– „Užsičiaupk, kekše“, – nustūmė Alkibiadą į šoną iš savo vietos pakilęs Trasimachas ir gniauždamas rankoje trikojį staliuką ėmė artintis prie susikibusių Sokrato, Agatono, Polemarcho ir Glaukono. Nuo vyno paraudusio jo veido išraiška nežadėjo nieko gero.
Matydamas kuom viskas baigsis, Platonas, iš baimės drebančiomis rankomis, savo rankraštyje, po Sokrato užrašyta kalba, paskubomis prirašė – „Taip Sokratai. Tu teisus. Tokia valstybė, kurioje valdo filosofai yra pati geriausia“, pasakė Glaukonas“. Tuomet greitai susuko rankraštį į ritinėlį ir spausdamas jį prie krūtinės, kaip motina spaudžia savo pirmagimį kūdikį, paskubomis nėrė lauk į gatvę. Jau bėgdamas lauke, Platonas išgirdo kaip iš Agatono namų sklinda riksmai, dejonės, dūžtančių indų skambesys, duslūs smūgių garsai ir lūžtančių baldų poškėjimas.
comments feed