Kai Nyčė buvo gyvas niekas jo nemėgo, o jo knygas skaitydavo daugiausia jo sesuo. Kai Nyčė mirė, jo knygas ėmė skaityti Heideggeris. Bet čia buvo dar tik puse bėdos. Vėliau Nyčę pradėjo skaityti Sartras, Foucault ir dar keletas. Galiausiai atsitiko taip, kad jį ėmė skaityti bet kas, netgi universitetų studentai. Tačiau baisiausia buvo tai, kad jie visi ne tik skaitydavo, bet neretai ir rašydavo apie tai, ką perskaitę. Viskas dar buvo palyginti neblogai, kol apie Nyčę rašė tik Heideggeris. Kai apie jį pradėjo rašyti Ricoeuras, Nyčė irgi šiaip taip kentėjo. Na bet galiausiai kai Nyčę perskaitė ir apie jį parašė Deleuze, anas neapsikentė ir apsivertė ant kito šono.
comments feed