Marksas naktimis beveik nemiegodavo. Atsigula į lovą ant nugaros ir žiūri į lubas. Tada staiga pripuola prie lango, atidaro jį ir spokso į gatvės tamsą. Ir taip tęsėsi metų metais. Marksas taip vis laukdavos didžiosios proletariato revoliucijos, kuri nušvis kruvina pašvaiste ir išlaisvins žmoniją iš buržuazinių pančių. Pats suprasdavo ir pripažindavo, kad gal šiek tiek ir perlenkia, bet vis tiek – atsigula ir niekaip negali užmigti. Bijo pramiegoti istorinį momentą. Guli tamsoje ir klauso – o kas jei neužilgo prasidės? Praskris kur nors naktyje paukštis, šlamindamas sparnais – Marksui širdis taip ir suspurda. Sulos kažkur toli šuo – kažkokia nematoma jėga jį iš lovos išmeta. O kas su Marksu prasidėdavo, jei jis gatvėje išgirsdavo kažkieno girtą dainą arba policininko švilpuką!
comments feed