Akis vos ne vos pavyko atplėšti. Sudžiūvusios akių traiškanos graužė akis ir neleido iki galo vokams atsiplėšti vienam nuo kito. Gulėdamas ant nugaros Foucault pabandė pražioti burną ir lėtai įkvėpti oro, tačiau paspringo kažkur gerklės apačioje susikaupusiais skrepliais. Visas gomurys buvo pasidengęs storu ir veržiančiu pridžiūvusių seilių sluoksniu. Jis norėjo apsilaižyti sukepusias lūpas, tačiau pajudinti liežuvį pritrūko jėgų.
Foucault šitaip gulėjo gerą pusvalandį, kol pajuto kaip į kūną grįžta silpni gyvybės požymiai. Liežuvį pakrutinti jau įstengė, tačiau visiškai negalėjo justi skonio. Pykino ir nežmoniškai troškino. Iš lėto pabandė atsikelti ir tik tada suvokė, kad gulėjo ant grindų, šalia lovos. Pats stebėdamasis kaip pavyko atsistoti, svirdinėdamas žengė porą žingsnių linkstančiomis kojomis ir staiga pajuto stiprų skausmą pėdoje. Žvilgtelėjo žemyn ir pro raibuliuojančią miglą pamatė, kad jo pėda stovi ant sudaužyto brendžio butelio šukių. Ne iš karto suvokė, kad reikia pakelti koją…Nušlubavo į virtuvę ir ėmė godžiai gerti vandenį. Gerdamas jautė kaip grįžta pojūčiai, iš kurių pirmas buvo velniškas galvos skausmas. Ramstydamas sienas Foucault nuklibinkščiavo atgal ir sustojo savo kambario tarpduryje – vienas langas plačiai atlapotas, kitas išdaužtas, tačiau grynas oras iš lauko neįstengė permušti kambaryje tvyrojusios baisios smarvės. Ant rašomojo stalo sukrauti tušti buteliai ir peleninė, sklidinai prigrūsta nuorūkų . Ant grindų – butelių šukės, nuorūkos, drabužiai, maisto likučiai, kampe privemta. Lovoje, keistai susipainiojęs nešvarioje patalynėje, kietai miegojo nuogas, nepažįstamas vyriškis. „Diskurso betvarkė“, pagalvojo Foucault.
Saugodamasis šukių priėjo prie stalo, nubraukė nuo jo paviršiaus tuščius butelius, kažkokius anksčiau parašytus ir neaiškiu skysčiu sulietus rankraščius bei kitokį šlamštą ant žemės. Susirado švarų popieriaus lapą, atsisėdo prie stalo ir drebančiomis rankomis pradėjo rašyti intelektualinį laišką Baudrillard‘ui. „Mielas Žanai, tu net neįsivaizduoji, koks tu buvai teisus sakydamas, kad aplinkui mus vieni simuliakrai ir nieko daugiau…“….
comments feed