Freudas skubiu žingsniu pasuko namo ir staiga prisiminė savo rytinį pacientą ir jo psichozę. Viskas ėmė aiškėti. Grįžęs namo jis iškarto pasuko į tualeto kambarį. Užsirakino jame, nusimovė kelnes ir ilgam prisėdo ant unitazo. Tuštinosi ilgai ir nuoširdžiai, įtemptomis lūpomis ir virpančiais akių vokų krašteliais.
Galų gale jis pajuto kaip jo kūno viduje subrandinta substancija, atitrūkusi nuo jo žiedinio raumens, įkrito į klozetą ir pliumptelėjo pirmapradžiame vandenyje. Tai buvo tarsi intelektualinės kūrybos vaisiaus nuraškymas. Freudas giliai įkvėpė ir pajuto kaip įkvėptas oras nusileidęs žemyn užpildė ką tik ištuštėjusį jo žarnyną. Vėl kilo noras užsirūkyti cigarą. Jo paciento psichozės priežastys tapo Freudui visiškai aiškios. Jis iškilmingai atsistojo, nusišluostė susitvarkė, užsitraukė ir susisagstė kelnes ir nuėjęs į savo kambarį sėdosi rašyti ligos diagnozės.
Diagnozavęs ligą, Freudas surašė pacientui kokaino terapijos kursą. Reguliarios kokaino dozės pacientui iš pradžių turėjo padėti įveikti depresiją, o po ir kitus psichikos sutrikimus. Tokiu būdu šios psichinės negalios gydymo mįslė buvo išspręsta. Freudas pasistatė ant rašomojo stalo peleninę, prisidegė cigarą ir išsitraukęs savo stebėjimų užrašus įniko į šios mokslinės pergalės teorinius apibendrinimus.
O į tą šlykščią iškrypėlių landynę, kur pirmą kartą apsilankiusiems dalinami tokie saldainiai, jisai daugiau nė kojos įkėlęs nebuvo. O kai netyčia reikėdavo pro tą vietą praeiti, tai pirmiausia į kitą gatvės pusę pereidavo ir tik po to ją praeidavo…
Pabaiga
comments feed
Trackbacks / Pings