Tuo metu kai gyveno ir skaitė filosofijos paskaitas Freiburge, Heideggeris mėgdavo nepailsdamas klajoti Švarcvaldo takeliais. Ypač jį viliodavo siauri, vos praminti takeliai, paslaptingi ir nenuspėjami, nežinia kur vinguriuojantys tarp medžių ir krūmų. Ištekėdavo jie iš giliau pramintų takų ir vesdavo tolyn į nežinomą mišką. Heideggeris niekaip negalėdavo atsispirti jų mistinei traukai. Paklaustas ką jis tikisi atrasti vaikščiodamas šiais takeliais, jisai vylingai šypsodamasis į ūsą atsakydavo, kad šitie takeliai veda prie ištakų.
Kartą šitaip nuklydęs vienu iš tokių takelių giliau į mišką, Heideggeris priėjo storą, išsikerojusį medį. Takelis baigėsi atsiremdamas į jo samanotą papėdę. Priėjęs arčiau Heideggeris pastebėjo takelio gale gulintį mažos knygelės formos dokumentą. Juoduodamas savo naujutėlaičiu odiniu apvalkalu, jisai gulėjo tarp medžio šaknų, smingančių gilyn į žemę abiejose takelio pusėse. Heideggeris priėjo arčiau, pakėlė jį nuo žemės, atsivertė, paskaitinėjo – ogi naujutėlaitis NSDAP nario pažymėjimas!
Heideggeris įsidėjo jį į švarko kišenę ir susimąstė, – „štai stovi medis, šaknimis įsisiurbęs į žemę, o šakas ištiesęs į dangų. Tačiau nepaisant to, mes vis tiek suvokiame jį kaip atskirą esinį, atskirtą nuo likusios Būties. Bet ar galime iš tiesų suvokti medį, atsietą nuo jį maitinančios Saulės ir jį girdančios Žemės. Todėl kaip mes galime sakyti žodį „medis“ neištardami tuo pačiu žodžių „Žemė“, „Saulė“ ir daug, daug kitų, kuriuos visus apima žodis „Būtis“, kaip galima apskritai įvardinti kokį nors esinį, tuo pačiu neištariant žodžio „Būtis“?“
Taip sau samprotaudamas jis lėtai įkišo ranką į švarko kišenę ir pirštų galiukais švelniai palietė ten gulinčio dokumento odinį apvalkalą. Pirštai pajuto malonią šilumą, – „o kaip su miško Būtimi siejasi šis pažymėjimas? Va būtų jis čia ilgiau pagulėjęs ir kaip mat būtų jį rasa ir lietūs ištirpdę, mano kišenėje jam sausa ir saugu – tai šiluma nuo mano kūniškojo esinio ir mus vienija Būtis.“
Taip ir gyveno Heideggeris, dėstytojavo, nemažai rašė ir vis Švarcvaldo takeliais klajodavo. Bėgo dienos ir metai, prasidėjo ir baigėsi Antrasis Pasaulinis karas. Kartkartėmis apimtas filosofinio įkvėpimo Heideggeris prisimindavo tą medį miško tankmėje. Kelis kartus vaikštinėdamas miške bandė jį vėl atrasti, tačiau tuomet kelio jisai nebuvo įsidėmėjęs, o anas takelis buvo toks nežymus. Pasimetė ir tiek.
O dėl to NSDAP nario pažymėjimo, tai taip ir liko neaišku. Pats Heideggeris apie jį klausiamas, pasakodavo tai apie esinį, tai apie Esmę, tai apie Būtį. Tuo tarpu jo ištikimiausi mokiniai aiškindavo, kad jų mokytojas jokio pažymėjimo miške po tuo medžiu taip ir neradęs. Kiti, kurie buvo mažiau ištikimi, kalbėjo, kad Heideggeris tą pažymėjimą nors ir radęs, bet jo nepaėmęs, o taip ir palikęs ten po medžiu gulėti. Dar kiti jį gindavo, kad jis tą pažymėjimą nors ir paėmęs, tačiau ten buvo visai ne Martino Heideggerio pavardė įrašyta, o lyg tai visai kito žmogaus ir jis net ne filosofas buvęs, o koks tai jūreivis ar siuvėjas ar kažkas panašaus į tai.
comments feed
Trackbacks / Pings