Taip ir ėjo jie dviese, Sokratas į priekį, o Platonas pasiremdamas į Sokratą, kol priėjo seno bičiulio Kefalo namus. Šis plačiai šypsodamasis pasitiko juos nuo pat savo namų slenksčio:
– Vėl filosofiniai pokalbiai iki pat ryto? – paklausė žvelgdamas į tinstelėjusius abiejų veidus ir paraudusias akis. Sokratas tik sunkiai atsiduso ir atsainiai mostelėjo ranka.
– Tai užeikite vidun, – pakvietė Kefalas.
– O, ne. Kažkaip po vakar nesinori eiti į jokius namus, – vėl atsiduso Sokratas ir prisėdo ant didelio akmens, dunksančio kieme. Platonas įsitaisė šalia jo ant žemės.
– Nuo kada filosofai vengia užeiti į mano namus? – nustebęs kilstelėjo antakį Kefalas.
– Ne, ne, mielas drauge, nemanyk, kad rodome nepagarbą tavo svetingiems namams. Tiesiog po vakarykštės puotos Agatono namuose nėra jokio noro vėl atsidurti tarp keturių sienų ir po stogu, – Sokratas perbraukė delnu per savo nešvarią barzdą ir pamatęs klausiamą Kefalo žvilgsnį, paaiškino, – tiesiog vakar Agatono namuose gėrėm, gėrėm … po to kažkaip jau gerokai po vidurnakčio pamėginau atsikelti nuo minkštasuolio ir pajutau kaip užtirpę sąnariai surakino visą kūną, o kaklo iš vis negalėjau pajudinti.
Tik drybsojau ir, negalėdamas pasukti galvos, spoksojau į šešėlius, kuriuos nuo židinio šviesos ant sienos metė bepuotaujančiųjų kūnai. Jutau kaip mane apima baimė, nes į tuos šešėlius žvelgdamas negalėjau atskirti kuris iš jų Glaukono, kuris Agatono ar kurio nors kito mano mielo bičiulio…
Norėjau pasukti galvą link jų, tačiau kaklą tarsi geležinėmis grandinėmis kas būtų surakinęs. Štai taip ir turėjau spoksoti į tuos klaikius šešėlius ant sienų…Visa laimė, kad bičiulis Trasimachas laiku pamasažavo man sprandą ir sugirdė taurę neskiesto vyno. Po kurio laiko kaklas atsileido ir galėjau nusukti akis nuo tų baisingų šešėlių ant sienų ir vėl išvysti bepuotaujančius savo mieluosius draugus, bet kažkoks nerimas liko iki pat ryto. Tik paryčiui išėjęs iš Agatono namų supratau kokia tai palaima matyti pasaulį Saulės šviesoje ir kūnu jausti jos spindulių šilumą.
– Ech, Sokratai… prisimenu ir aš tas dienas, kai buvau jaunas ir įstengdavau iki paryčių filosofuoti…
Abu atsiduso ir kažkaip atkreipė dėmesį į Platoną. Tas jau buvo spėjęs išsitraukti savo papirusus ir pradėjęs užsirašinėti anųdviejų pokalbį. Jam iš burnos per visą barzdą driekėsi nevaldoma seilė ir iš lėto varvėjo ant papiruso, bet nepaisanto to jo gerklė buvo perdžiūvus. Jį tąsė baisingas žagsulys, o rankos drebėjo iš po vakarykštės puotos. Nei Kefalas, nei Sokratas nežinojo koks spengiantis skausmas tuo metu buvo įsitaisęs Platono galvoje. Bet jis vis tiek rašė, jam ausyse ūžė bičių spiečius, o jam vis rodėsi kaip pro šį gaudesį iki jo prasibrauna Sokrato žodžių išmintis. Štai taip ir gimė įžymioji Platono Olos alegorija, kurią skaitys ir interpretuos tūkstančiai ateities mąstytojų.
O tuo tarpu žvelgiant į štai taip nežinia ko tokiu sunkiu rašymu save bekankinantį Platoną draugai susirūpino:
– Platonai, nori gal atsigerti vandenuko? – rūpestingai paklausė Kefalas. Platonas tik pakėlė nuo papirusų paraudusias akis ir lyg ir nedrąsiai, lyg ir pritariamai kažką sumykė pro sukepusias lūpas.
– Na, tai užeik pas mane, – pakvietė Kefalas, – O tu, Sokratai? Netroškina?
– Ne, į vidų aš neisiu, kažkaip vis dar nesinori – atsakė Sokratas, – ir apskritai, jau metas man. Būk sveikas Kefalai.
– Na, ką gi, dėkui, kad užsukai. Laukiame vėl, – atsisveikindamas su Sokratu gudriai mirktelėjo akį Kefalas ir apkabinęs Platoną per pečius nusivedė jį į savo namus. Jau benueidamas Sokratas dar spėjo išgirsti Kefalą sakant Platonui „o gal ne vandenuko, gal geriau vyno?“.
Sokratas giliai įkvėpė oro ir sparčiu žingsniu nuskubėjo į Atėnų turgų, kur jau rinkosi miestiečiai ir praleido ten visą dieną taip kaip jam buvo įprasta. Apie tai kaip tą dieną praleido Platonas jokie mums žinomi šaltiniai neužsimena.
comments feed