Faustas ir Margarita arba kaip atsirado Visa, kas Yra
Kažkada pasaulis buvo labai mažas. Niekas jame nejudėjo, nebuvo laiko, nebuvo formų, nebuvo manęs visur esančio. Tokiame pasaulyje nebuvo saulės, tokioje vietoje nebuvo vietos. Akimirka, kurioje nemirksi nė viena akis.
Tylus ir vis garsėjantis gaudesys mano tuštumą užpildė intensyvėjančia muzika. Silpnai ir tyliai be jokios priežasties prasidėjusi ji vis garsėjo, darėsi nepakeliamai sodri, neištveriamai garsi, muzika neturėjo melodijos, ji suliejo visus garsus į neištveriamą garso siautulį. Nebuvo ausų, kurios tai ištvertų, bet jau buvau aš – vienas ir vientisas su muzika be melodijos, be formos, be tonacijos, be dermės, be atspalvių. Tobulai neištveriama vienovė vienatvėje.
Vienovė vienatvėje – tobuliausia kančia, neturinti priežasties, neturinti formos ir žiūrovo, tik muzika-šauksmas. Joks “aš” negali to ištverti, joks “tai” vienatvės netrikdo.
ŽODIS, bežodis, nieko nežymintis, nieko nesakantis, nieko nerodantis… NIEKO ŽODIS – “TU”…
Tyla virtusi beprotiška vienovės-vienatvės muzika sprogo giliu įkvėpimu: “ESU”…
Nuostaba ir skaudus vienovės ilgesys. Nebuvo priežasties, nieko nebuvo, bet dabar negalima nebūti. Dabar beprasmiška ieškoti prasmės iki prasmės gimimo, ji gimė kartu su manimi.
Pamažu ėmė rastis pasauliai su savo saulėmis ir prasmės ieškotojais, pamažu skaidėsi ir tolo viena nuo kitos galaktikų svastikos… Gimusioje vietoje radosi Faustas, išgirdęs siaubingos pradžios muzikos aidą, jis tapo žinančiu. Žinojimas baisus ir nepakeliamai skausmingas.
Žinojimas yra tuštuma. Iš tuštumos gimstančios Margaritos vaizdinys prikaustė ištroškusias Fausto akis, kurios amžinybę pervėrusios taip ir nerado kur atsiremti. Su Fausto akimi radosi akimirka, vienintelė, kurioje tas vaizdinys galėjo gimti. Ar Faustas buvo vaizdinio gimdytojas, ar vaizdinys pagimdė Faustą? Žinojime nėra vaizdinio, nėra “kažko” tuštumoje, joje nėra ir Fausto. Jaunyste trykštantis senolis radosi kaip ir Visa, kas Yra: “TU”… “ESU”.
comments feed
No Comments