Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit
Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.
Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.
Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.
*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.
**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).
***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.
comments feed
32 Comments
Chebra, būkit žmonės, susiprograminkit iki galo blog’ą. Ties teksto pabaiga neapsikenčiau dėl kvadratukų ir laužtinių skliaustų.
Ir šiaip, su retesniu žodžio “krikdemas” naudojimu, tekstas skaitytųsi rimčiau, nes atrodo, kad traukomos rimtos citatos, o šalia netikslios ir net jokios ironijos savyje neslepiančios sąvokos tabaluoja.
Štai. Pats pakliuvau į laužtinių skliaustų, kvadratukų ir krikdemų nelaisvę.
Tai kad nėra čia jokių kvadratukų ir skliaustų.
Bent man be jokių šposų viska rodo.
Man dabar viskas irgi OK. Gal laikinas bug’as buvo.
Tai, kad čia nelabai į rimtumą pretenduojantis tekstas.
Kreivaranki, aš pats sau pasidariau štai tokią išvadą: jei kas nepatinka, niekas neturi priemonių įrodyti kad patiktų. Kiek pamenu Romo Sadausko Kvietkevičiaus tekstą, jo emocijos susijusios su traumine tarybinių laikų patirtimi, todėl šlykštėjimasis – natūralus.
Kiek pats atsimenu, “Po pirties” rodė kiekvienais metais per naujus nuo kokių 1976-ų metų. Taip kad šitas filmas buvo užp***s negyvai. Tada, aišku. Dabar mano santykis su TV yra toks – aš jo beveik nežiūriu. “Po pirties” nerodyčiau net jei svečiai paprašytų, nes jau atsižiūrėjau į valias, o norą žiūrėti filmą kokį 15-ą kartą laikau pamišimu
Romai,
aš mačiau “Po pirties” vieną kartą nuo pradžios iki galo. Ir dar kelis kartus fragmentiškai, nes jį nuolat rodo. Manatrodo, kad čia daugiau psichologinė žmonių problema – nuo pernelyg dažno rodymo tiesiog įaugo į kraują…tiesiog nauji metai, laikas kai norisi viską pradėti iš naujo ir galbūt būtent taip, kaip šio filmoherojus – prisigerti ir pabusti bute pas lenkų kino žvaigždę (nugerai, pas gražią mokytoją).
Šiaip tai aš to filmo dabar jau nebegalėčiau bent jaudėl to, kad abiejų herojų mamos lenda visur. Bet pritariu – 20 metų iš eilės per naujuosius žiūrėti šį filmą, čia trauminė būsena.
Šiaip, per stipriai žmonės susijaudino dėl tokio viešo tarybinio meno suniekinimo. Amerikietišką kultūrą visokie intelektualai papeikia karts nuo karto, bet aistrų nekyla.
Tarybinio meno kaip ir nebuvo – ten nelabai menas. Tiesiog keistai sulindo tas aiškinimas ką reikia žiūrėti per naujaką….
Donskis, va, rašė:
“Nekalbėčiau apie nenusisekusį šiaip jau kartais įžvalgaus autoriaus tekstą, jei už jo neglūdėtų tendencija, kuri nejuokais kelia nerimą. Pradėkime kad ir nuo to, jog menotyrininkams ir kultūros tyrinėtojams norom nenorom tenka studijuoti ir perprasti sovietinio laikotarpio meną ir kultūrą – jei, žinoma, mes nenorime dar ir šiame bare beviltiškai atsilikti nuo Vakarų Europos ir nebesusivokti nesenoje savo pačių istorijoje bei tapti liudininkais, kaip mus ir kitas Rytų Europos šalis tyrinėja ir intelektualiai kolonizuoja britų ir vokiečių istorikai, rašantys daktaro disertacijas apie mus ir visą Sovietų Sąjungą.”
Patiko jo supratimas apie kino meną. Toks vaizdas, jei kokį “Rembo” padabintume dainomis su Achmadulinos tekstais, tai tas bojevikas įgautų meninės vertės.
Romai,
pala… sakydamas “patinka jo supratimas” tu juk ironizuoji?
Kai ble kietą riešutėlį arba pašėlusius policininkus ar bad boys ar dar ten kokį serialą vedęs ir turi vaikų rodo po nachrien 1000 kartų tai zjbs visiems. Baigia rodyt ir vėl iš naujo. Arba va su simpsonais tas pats ir dar begale visokių filmų ir serialų… Tai nieks nesinervuoja. Čia menas. O čia vieną kartą per metus po pirties parodė tai pyyze armagedonas, pasaulio pabaiga
Nu jo, patriotai arba euroatlantinės integracijos aršūs šalininkai galėjo žiūrėti politkorektišką filmą “Vienas namuose”.
Manau, kad “Po pirties” tikslinė auditorija – norintieji pažiūrėti kokį 20-ą kartą, todėl Romas Sadauskas ir sako, kad tai panašu į proginį gėlių nešimą ant kapo. Filmo žiūrėjimu nėra tenkinami estetiniai poreikiai, čia žaidžiama su sentimentais.
Kodėl ironizuoju? Man iš tiesų patiko. Peisimenu, mokykloje panašiai taip ir buvo suprantamas menas – mokiniai, tarsi koks pasiruošęs dainuoti ansamblis, sustodavo scenoje ir susimąsčiusiais veidais deklamuodavo po posmą kokio nors eilėraščio. Kažkodėl tai vadinosi montažas. Žodžiu, padabinęs eilėraščiais bet kokį renginį gali paversti menu. Filmą taip pat.
Romai,
bet tai čia mokykloje taip buvo. O televizorių galima bet kada išjungti. Man nuo mokyklos tai alergija nuo prievartinių rašinėlių “apie mamą”, “kaip aš praleidau vasaros atostogas” ir nuo Biliūno ir Žemaitės tekstų analizavimo.
Televizpriaus galima neįsijungti:)
Viskas tvarkoj – nesu už TV turinio cenzūrą. Bet juk nuomonę apie blogą produkciją taip pat galima turėti.
Aš, beje, visai ne taip supratau Romo straipsnį, kaip jis daugumos buvo suinterpretuotas. Rusiškos produkcijos paklausą, mano manymu, Romas traktavo kaip simptomą, kuris jam kelia nerimą. Vietoj to, kad žmogų nuramintų, daugelis puolė dar labiau baimes aštrinti. Tokią aštrią reakciją į straipsnį galima traktuoti ir kaip sėkmingą diagnozę. Prisimink, kaip reaguoja alkoholikas ar narkomanas, kai jį kas apkaltina piktnaudžiavimu.
Pritariu. Man šiuo požiūriu Florian tekstas pasirodė kur kas artimesnis tam ką Romas norėjo pasakyti. Čia tas pats kaip būnant kokių 40 metų vis dar žiūrėti filmus apie Bruce lee. Anksčiaudėl to, kad labai patiko, o dabar kadangi nostalgija praeičiai, o be to vistiek vis dar patinka,nes labai geri filmai. Taireikštų, kad žmogus nebręsta ir tai negali nebauginti.
Tai, kad ne eilėraščiuose ten visas menas. Tai tik šiaip, inkliuzai intelektualiniai. O filmas, kaip besuksi, meninis. Ir tai yra tarybinio kino meno ryškus egzempliorius: apie nerėkiančius jausmus, apie šilumą iš ekrano, dabar jau ir apie visai tikras, nuoširdžias tolimų laikų nostalgijas. Ir amerikiniams pliaukšt-papliaukšt iki to – sunkiai. Na, gal koks Forestas Gampas toks su ironiška ir teisinga nuotaika. Irgi, filmas meninis, kad ir lengvojo žanro, o vis tik.
Matai, skonio reikalas. Beje man toks jausmas, kad ne tuos amerikietiškus filmus lyginame su “Po pirties”. Beje, pats Eldaras Riazanovas, skaičiau, yra prisipažinęs, kad labiausiai mėgsta Kventin Tarantino filmus.
Be abejo, skonio – tik ir skonis dalykas plastiškas. Ir formuojamas, ir prisitaikantis prie pasiūlos. Lyginu ne filmus, lyginu filmų kūrimo kryptis, o tokias išsivesti iš skirtingo įdirbio, kaip ir įmanoma. Puiku, kad bedarydamas šiltus filmus, nepamiršta pasimėgauti priešingame spektro gale pažibančiais, atvirumas tik stiprina.
Karde, aš ir neprieštarauju, kad tas filmas priskirtinas meninių filmų kategorijai, bet, pavyzdžiui, nėra tradicijos kol kas ant Lietuvos – amerikietiškus filmus per TV rodyti kokį 20 kartų. Jei, sakykim, gerus amerikietiškus filmus rodytų kasmet tuos pačius, tą pačią kalendorinę dieną, ir žinotume, kad vasario 6, pavyzdžiui, turi rodyti “Forestas Gampas”, rytoj – “Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?” ir t.t., – kaip tai atrodytų? Manau, kad greta kokių 10-15 kultinių sovietinių laisvai rastume 350 puikių amerikietiškų. Pažiūrėję bent 10 kartų, jau galėtume išmokti filmus mintinai ir kaip papūgos įvairiomis progomis berti herojų pasisakymus.
Kreivaranki, va šito, tai nesuprantu:
“Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tai tik belieka džiaugtis tuo, kad yra tokio meno, su kuriuo tu gali susitapatinti ir jis priverčia tave susigėsti. Nejaugi būtų geriau, jei susigėsti neturėtum progos ir gyventum vien su neaiškiu optimizmu?gmail.com
O meno pas rusus buvo. Nuo ikirevoliucinių pasaulinių klasikų iki porevoliucinių žydų. ir kine ypač (dėl tų pačių žydų).
grgns,
iš esmės jūs irgi teisus – nors,kaip minėjau, Floriano ši pastraipa man patiko. Iš esmės dešinysis trolibanas nori cenzūruoti meną. Arba nežinau apie ką jie ten…
O šiaip tai tos “husariškos bravūros” pilna ir vakaruose. Pvz. spageti-vesternai.
Hm, cenzūruoti? Nemačiau tokio raginimo.
Karvei ganykloje irgi niekas neduoda pasirinkimo laisvės, kur jai, suprantate, norėtųsi eiti: yra aptvaras, gal ir su elektra, kad keturkojė suprastų. Tie, kas junginėja kanalus nuo vieno rusiško sportloto prie kito ogonioko, irgi yra reikalingi paprasto išaiškinimo.
http://protokolai.com/2013/01/16/apie-leonido-donskio-chamiska-pasidrabstyma-tolerancijos-spiriukais/
Ačiū, buvau nematęs. Na taip, vyksta rimta kova už protus ir širdis…
Leisiu sau jums patarti: dėkit paveiksliukus. Belekokius. Kad nors truputį būtų į temą.
Jei nėra internetuose – nupieškit su paintu.
Paveiksliuko reikia.
Būtinai.
Ačiū už patarimą, pasinaudosiu. Už kitus neatsakau, bet artimiausiame Jurodivijos sąskrydyje siūlysiu kaip imperatyvą.
Dėsim, dėsim tuos paveiskliukus.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius ne “maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukia”, bet lygiai kartą. Tai, ką skaitote DELFI, yra perpublikuojama kopija jo vedamojo straipsnio, kurį jis kas savaitę skelbia savo redaguojamame savaitraštyje “Druskininkų naujienos”. Štai ir visa paslaptis
Nu aš dėl viso pikto taip parašiau, kad neapsirikčiau