Apie viską-2

Oleh: Pseudohistorian
December 27, 2010

Paskutinįjį 2010 m. lietuviškasis internetas buvo palaimintas nauju kovotoju su pseudoistorija. Taigi, kol nesurasių savojo Gedgaudo, pagliaudykim šitą.

Dr. credo yra: „Išgalvotas žinojimas arba pseudo istorija Lietuvoje. Gr. kalbos žodis “pseudesthai” – verčiasi kaip “meluoti”. Ši svetainė yra skirta “iškrypusios” Lietuvos istorijos tiesinimui, melo šalinimui iš kasdienybės, mokslo pasaulio ir oficialių įstaigų.

Kiek aš atsimenu, pseudesthai, tai ne „meluoti“, o daugiau „klysti“, „būti klaidingam“, kaip priešprieša aletheuein- „būti teisiam“. Beje, tai grynai filosofinė sąvoka ir šią priešprieša nusakoma pozicija logoso atžvilgių.

Bent, jau taip teigė Heidegeris (Heidegger). Kiek pakapstęs radau, kad originali, antikinė aletheuein- pseudesthai koncepcija iš esmės tokia pati.

Išgalvotas žinojimas arba pseudoistorija Lietuvoje- taip pavadintas įvadinis straipsnis, nurodantis keturias pagrindines šiandien paplitusias pseudoistorijos teorijas:

1. Sąvoka “Baltai”.

Baltai” sukurti 1845m. vokiečio kalbininko G. Nesselman’o pagal lotynišką “Mare Balticum”.

Perėmė jis šią sąvoką ne iš lietuvių kalbos spalvos “baltas”, o iš lotyniškai rašiusio Adomo Bremeniečio (Adamus Bremensis – Gesta Hammaburgensis Ecclesiae Pontificum):

in modum baltei” – (jūra) juosė kaip diržas, t.y. lot. “baelt” – “diržas”.

Dr., aišku pamiršo pasakyti, kodėl „baltai“ yra pseudoistorinė sąvoka. O man kaip ir butų įdomu išgirsti.

2. Lietuvon kartu su krikščionybe atėjo ir kultūra – raštas, menas, švietimas ir t.t.

Lietuvoje ir iki 12-15 amžių kultūra savo kokybe buvo tolygi Europinei, o daugelyje sričių ją ir lenkė. Tai patvirtina visi archeologiniai radiniai.

Į mūsų kraštą ne krikščioniška kultūra atėjo, o iš Vatikano paskirtų valdovų sluoksnis, o su juo ir baudžiava bei vergija.

Na O.K., tai rodyk ikikrikščioniško rašto pavyzdžius, pasakok apie Gedimino laikų Vilniaus universitetą- jeigu to meto baltiškas švietimas buvo bent lygus, o gal ir lenkė europietiškąjį, tai man įdomų butų sužinoti, kaip apie 1400 m. VU profesoriai vertino heliocentrinę sistemą…

3. Tik su krikščionybės įvedimu turime “vienintelį” Lietuvos karalių – Mindaugą.

Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose visi Lietuvos Didieji Kunigaikščiai buvo vadinami karaliais arba imperatoriais:

Vytenis, Gediminas, Algirdas ir Kęstutis.

Vadinami ir ką? XIX a. anglų keliautojai Afrikos genčių vadukus irgi karaliais vadindavo. O Japonijos suverenui imperatoriaus titulas prisegtas. Nes visų pirmą, „karalius“- tai ir aplamai valdovo sinonimas. O antra, ir visų svarbiausią- iki Vytauto Didžiojo nebuvo nustovėjusios Lietuvos valdovo titulaturos. Lileika ir Co. Mėgsta prisiminti, kaip Algirdas buvo pavadintas bazilejumi, o Gediminas karaliumi, bet ir mėgsta „pamiršti“, kad kitais atvejais jie buvo įvardijami ir tiesiog kunigaikščiais (dux, kniaz)- skirtingi autoriai skirtingai vadindavo ir šaltinių užtenka paremti tiek „karališkai“ nuomonei, tiek kontranuomonei, kad Lietuvos valdovai ir didžiaisiais netuvo, o tiesiog kunigaikščiais.

4. Aisčiai.

Istoriniuose šaltiniuose lietuviai savęs niekuomet nevadino “aisčiais” kol 20 a. pradžioje nepasirodė sulietuvintas “Aestiorum gentes” vertimas – “Aisčiai”.

Tacito veikale „Germania“ minimas “Aestiorum gentes” (lt. “Rytų gentys”) Kazimiero Jauniaus neteisingai sulietuvintus “Aisčiai” parėmė ir išplatino Kazimieras Būga 1908 m.

Šis “Rytų gentys – Rytų žemės” pavadinimas išliko Estijos-Estia-Eistland pavadinime.

O kas nors aisčiais vadina lietuvius? Na, yra toks XX a. sukurtas vardas, bet…. o dėl aestorum=rytiečiai, tai štai jums prašom Zinkevičiaus įšaiškinimas tokios teorijos gerbėjams (šita teorija remiasi prielaida, kad ae reikia skaityti kaip e):

Tacitas ir minėti vėlesni autoriai aisčių vardo dvibalsį ai žymi raidėmis ae: Aestiorum gentes. Toks žymėjimas rodo buvus dvibalsį ai, o ne balsį e. Plg. Romos imperatoriaus Cezario (100-44 m. pr. Kr.) vardo lotyniškai rašymą Caesar ir iš šio vardo kilusį vokiečių bendrinį žodį Kaiser.

Iš senųjų lotyniškų įrašų žinome, kad dvibalsis ai rašomas ae maždaug nuo II amžiaus prieš Kr. Raidžių junginio ae dvibalsinė tartis, lotynų kalbos istorikų nuomone, išliko per visą klasikinį laikotarpį. Taigi Aestiorum gentes skaitytina Aistiorum, bet ne Estiorum.

Dvibalsio ae < ai vienbalsinimas yra vėlesnių laikų padaras. Lotynistai tvirtina, kad Romos imperijos laikotarpiu ae vienbalsinimas, atsiradęs pirmiausiai kaimuose apie Romą, laipsniškai išplito sostinėje ir pagaliau tapo visuotiniu.

Apie III-IV amžius po Kr. toks tarimas virto literatūrinės kalbos norma. Vietoj buvusio dvibalsio imta tarti ilgą atvirą balsį ē, skirtingą nuo senojo ē, kuris buvo uždaras balsis.

Ir tik imperijos laikotarpio pabaigoje, kada lotynų kalboje išnyko balsių kiekybės skirtumas ir išliko tik kokybės skirtumai, iš ae atsiradęs balsis sutapo su senuoju e. Tai rodo ir romanų kalbos, kuriose senieji ae ir e išvirto vienodai.

Žodžio aisčiai etimologija dar nėra galutinai paaiškėjusi.

Dėl šio žodžio kilmės mokslininkai tebesiginčija. Anksčiau kai kurie iš jų žodį aisčiai buvo linkę laikyti germaniškos kilmės.

Vieni iš jų bandė kildinti iš viduramžių vokiečių žemaičių este ‚jauja‘ (iš *aist-), manydami, kad aisčiai galėję gyventi javų džiovinamose jaujose. Kiti šį žodį siejo su gotų aistan ‚gerbti‘.

Dar kiti, remdamiesi Vulfstano east- (Eastland, Eastmare), norėjo aisčių vardą gretinti su sen. anglų easte ‚rytai‘ ir aisčius laikyti “rytiniais gyventojais”.

Bet visos šios etimologijos nėra patikimos….

http://www.voruta.lt/rubrikos/138/3781

Dr. pamini ir pagrindinius kiekvienos teorijos propaguotojus šiandieninėje Lietuvoje. Sprendžiant iš to, kad svarbiausiais įvardijami Bublauskas, Baranauskas ir Vaiškunas, šiam pseudoistorikų medžiotojui, vienintelis svorio ir svarbos argumentas yra rodimosi TV ir internete dažnumas.

 

Antrajame straipsnyje Dr. puola visu smarkumu. Labiausiai į akys krenta daug sudentingu žodžiu, kuriu reikšmės autorius ir pats nelabai žino. Pvz. aprioriškas tai ne neparemtas faktais (kaip teigia Dr.), o paremtas išankstine nuostata.

Lietuvos heraldika, kaip praktinių ir teorinių taisyklių sistema ir disciplina susiformavo jau XIII amžiuje.

OHO. Nepatikli liaudis reikalauja įrodymų, gerbiamas daktare…

Vien tik parsidavę rusams sovietiniai lietuviai istorikai Lietuvos heraldiką kildina nuo XIX amž. (žiūr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 4 t.p.317 ), nes rusų valdžia iš vis negalėjo pakęsti, kad Rusijos okupuoti kraštai gali turėti senesnę ir turtingesnę istoriją, kultūrą ir civilizaciją.

Štai tau ir problema, rašant 4 val. Ryto- nenubėgsi gi į biblioteką pažiūrėti, kas ten tame 317 p. Parašyta. Pasižadu artimiausiu laikų nubėgti, o kol kas spėju, kad čia iškraipytas atgarsis XIX a. Rusijos vyriausybės vajaus pakeisti visus buvusios LDK miestų herbus.

(Pažiūrėkite rusų metraščius, kurie buvo net keturis kartus perdirbti vien tam, kad pateisintų didžiarusiškąjį šovinizmą. Vien Karamzino “Rusijos istorija” akivaizdžiai demonstruoja netiesą, įrodinėjant, kad rusai niekuomet nebuvo Aukso Ordos nelaisvėje, kad visi rusų kunigaikščiai net nebuvo totorių kilmės).

Be abejo, Karamzinas po šiai dienai išlikęs nepajudinamu autoritetų…

Ir beje- rusų kunigaikščiai nebuvo totorių kilmės

Tas pats atsitiko ir su heraldika. Rusai heraldikos neturėjo iki tol, kol Rusijos caras Petras I nepabuvo užsieniuose.

Tiesa sakant, pirmieji rusų herbai užfiksuoti nuo 1682 m., kai Petrui buvo 10 metų.

Lietuva, iš tiesų, didikų ir bajorų herbus turėjo, ko gero, vienus seniausių Europoje. Ypač archaiški, sukurti iš “žvaigždinio rašto” – runų buvo Gediminaičių, Bersnevičių, Blusių, Kęstartų, Kosmauskų, Pukštų, Rimvydų, Skorulskių, Vijūkų ir kitų herbai. Miestų ir valstybės heraldika vystėsi taip pat, kaip ir visoje Europoje, t. y. XIII – XV amž.

Gražiai skamba, tik vat- įrodymų trūksta…

Gediminaičiai pripažįstami Romos imperijos karaliais, o Kaributai, Radvilos ir Giedraičiai Romos imperijos kunigaikščiais.

??????????????????????????????????????????????????????????????????????

Šitokių aukštų titulų nebuvo Latvijoje, Estijoje, Gudijoje nei Ukrainoje, nei, juolab, Rusijoje

Kaip, beje, tada nebuvo nei Latvijos, nei Estijos, nei Gudijos, nei Rusijos- buvo Livonija ir Rusia.

netgi pirmąją spausdintinę knyga Anglijoje paruošė ir išleido lietuvis Jonas iš Vilniaus.

Manyčiau, kad Viljamas Kakstonas dėl to pasiginčytu.

(Dr. Čia daug kalba apie XV- XVI a. herbynus. Kaip jie įrodo lietuviškos heraldikos atsiradimą XIII a., aišku tik jam vienam).

Anais laikais heraldiką išmanė tik specialiai paruošti žmonės – heroldai, kurie būtinų būtiniausiai privalėjo būti mažiausiai antros kartos bajorai,

Šiaip jau nedidelis atradimas, kad dvariškių pozicijas užimdavo smulkus bajorai, o iš kur ištrauktas tas reikalavimas dėl antros kartos… na, gal kokiame dvare, prie renesanso toks reikalvimas ir buvo įvestas…

be specialių mokslų ir pastovių studijų dar privalėjo turėti ir įgimtą genetinį heraldikos simbolių ir spalvų pajautimą.

Kaip bajorystes diplomas per dvi kartas sukuria „heraldikos geną“- tai matomai taps perspektyvia tyrimų kryptimi  šiandieninėje genetikoje…

Beje, herbus paišyti taipogi galėjo tik bajoriškos kilmės žmonės – demiurgai, – tai buvo kanonas

Demiurgo reikšmes:

1. Darbininkas, amatininkas, vien žo- plebėjas (Senovės Graikijoje);

2. Dievybė, kuriančioji jėga (antikinėje filosofijoje).

herbo kartušą, – dekoratyvinį puošimą (tas dalykas heraldikoje vadinasi asemija)

Asemija- tai tokia liga, nesugebėjimas suprasti ženklų ir simbolių.

Būtent tas ir atsitiko su nauja Lietuvos vėliava – trimis juostomis – geltona, žalia ir raudona. Heraldikoje šis chromografinis junginys yra tarpusavyje nesiderinantis, afektuotas, nerekomenduotinas. Šį spalvinį derinį Europos valstybėse galėjo naudoti vien tik karalių juokdariai-kvailiai.

Ši taisyklė irgi išsigalvota paties Dr. Tradiciniai juokdario simboliai yra marotte (skeptro parodija) ir „trišakė“ kepurė, o spalvos- jau daugiau pasirinkimo reikalas.

Po to seka paveikslėlių serija, tame tarpe- Vaišelgos ir Vytauto karūnos. Butų gerai, jei Dr. praneštu, kur jas rado, nes, manau, ne vieną muziejų, jos domintu.

Čia pat tiesioginis Karolio Didžiojo ir karaliaus Artūro palikuonis Jo Aukščiausioji Šviesybė Dr. apreiškia kokie visi yra mužikai.

Pabaigai imperatoriškosios heraldikos saugotojas aptaria senovinius Vyčius.

Čia galimas toks trumpas komentaras: bemaž visi Jogailos broliai savo antspauduose naudojo Vytį, todėl iš XIV-XVa. Sandūros jų turime visokiausių- šuoliuojančių į dešinę ir į kairę, su pakelta ir su nuleista uodega (ant Jogailos sarkofago Vyčiui uodega išvis surišta), su kalavijų ir su ietimi (kartais ietis iškelta puolimui, kaip kalavijas, kartais laikoma horizantaliai), su skydų ir be…

Trumpai tariant, su seniausiais Vyčiais galima įrodyti ką nori.

 

O summa summarum: tokio nesąmoningo jovalo jau seniai neskaičiau.

Tags: ,

Category: Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

10 Comments

  • kreivarankis

    Aš vis pagalvoju, o ar negali būti, kad šio blogo autorius yra Tukulti?

  • kreivarankis

    Na, pas mane yra keli jo tekstai, tik po to keliai išsiskyrė :)
    Štai pvz. http://kreivarankis.livejournal.com/22576.html

    • pseudohistorian

      A, skaičiau šitą, gan neblogas. Keliose vietose norėtusi replikuoti, bet aplamai patiko.
      O kodėl jis “nickui” asirišką vardą pasirinko nežinai?

      • kreivarankis

        Ne, nežinau. Aš tiesą pasakius nežinojau, kad tai asiriškas “nickas”… Galvojau tiesiog sąskambis balsių kažkoks. O va reikėtų Juozo Šeimio paklausti ką tai reiškia lietuviškai.

  • pseudohistorian

    Gal ir netyčia taip išėjo, bet buvo toks asiriškas vardas:
    http://en.wikipedia.org/wiki/Tukulti-Ninurta_I

  • Paukštis

    Pseudohistorian, mikliai mane apgavote :) Jau spėjau įsimesti į favorites tą tinklaraštį, kai nuodugniai paskaičiau viską. “Sąvoka Baltai” :) Norėtųsi išgirsti kitokių alternatyvų. O ir pariktieji 3 idėjos pletotojai visai netinkamai. Išeitų, jog S. Karaliūnas irgi didelis melagis (+ eilė tikrai nešališkų mokslininkų). Realus jo užsiregistravimo sistemoje vardas yra “varingijas”. Saugok Viešpatie, kad ne koks vyrukas iš “Varingio”. Nors sunkiai tikėtina. Apskritai reikėtų ignoruoti jį, nes bet koks jūsų, pseudohistorian, įrašas jį populiarina. Visai tikėtina, kad jo įrašas: http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=669&mid=6266#M6266

    • pseudohistorian

      Hmmm, šitas Varingijas iš istorija.net- tai Citronas-Lileika: “mano svetaine, http://www.lietuvos.net( buvusi http://www.vikingas,btinternet.co.uk)”. Jis dauk internetinių inkarnacijų turi.

  • Paukštis

    Turiu teorija, kodėl čia gali būti Lileika. Kiek pamenu, tai VU paskaitoje jis turėjo baltą laptopą. Tekste jaudojamos nelietuviškos kabutės, o būtent mac tipo kompiuteriuose (dažniausiai balti) jie rašomi netaisyklingai (kaip čia). Ir Londone jie megstami. Čia tik teorija! :)

    • pseudohistorian

      Svarbiausia, kad įtarimo šešėlis nuo “Varingio” pasitraukė ;)
      O šiaip tai nesuprantu tos Citrono internetinės politikos. Užuot susikuręs vieną, stiprų saitą, kaip pašėlęs gaminą leisgyvius forumus ir blogus

Leave a Reply