Kai kas pasakoja apie kokias įrašų kompanijas, kurios tręšia vargšus klausytojus, o ir gabius muzikantus skriaudžia, aš tik šypsaus į ūsą. Žinotų jie, kas darosi akademinėj leidyboj.
Tai kas daros?
O darosi štai kas. Pradėkime nuo Adomo ir Ievos – kai mokslininkas publikuoja mokslinį straipsnį, jis iš tiesų publikuoja savo tyrimų atradimus, kurie turėtų prisidėti prie žinijos visumos. Tai ne asmeniniai išgyvenimai, dienoraštis ar reportažas iš įvykio vietos. Jie visų pirma skirti kitiems mokslininkams, kad šie galėtų reaguoti į naujausius atradimus ir atitinkamai koreguotų savo tyrimus. Visa tai to paties nuostabiojo Progreso vardan, kuris mums jau davė šaldytuvą, multikultūralizmą, papamobilį ir skrydžius į Marsą ir ateityje, esu tikras, duos dar daug nuostabių dalykų.
Mokslininkai savo atradimus publikuoja specializuotuose akademiniuose žurnaluose, kuriuos skaito kiti mokslininkai. Už tai jie pinigų negauna, pasitenkina papildomais bonus taškais savo universitete ar penkiomis, o kartais ir daugiau minučių šlovės. Galėtume pagalvoti – nuostabu, tai tie žurnalai turėtų būti patys nuostabiausi (nes gi atradimai!) ir pigiausi (nes gi rašo nemokamai!) pasaulyje. Čia kaip „Verslo klasė“, tik keliais litais pigiau, ane? Ar tikrai? Pabandom.
Štai užsimaniau aš Acta Oecologica iš gerbiamų akademinių leidėjų Elsevier – nieko nesuprantu apie tą ekologiją, reikia pasiskaityti. Kuklūs 610 eurų. Tiesa, galima ir po straipsnį – tik 25 USD. Bet gal ekologiniai žurnalai tiesiog specialiai brangūs, kad neprisikaitytų visokie kairieji ir neuždubasintų argumentais chevronų ir gazpromų?
Gerai, einam pas kitą leidėją, tarkim, Springer, ir žiūrim kitą sritį. Acta Applicandae Mathematicae – puikaus žurnalo šeši numeriai bus jūsų tik už 2028 EUR. Gaunasi tik 338 EUR/vnt. Bent jau galim teigti, kad taikomoji matematika pigesnė už ekologiją. (Jei kam smalsu Springerio pricelistas – parašykit, atsiųsiu. Teko prisiregistruoti pas prakeiktuosius, kad išsitraukčiau visą .xl)
Galima būtų tęsti, bet, tikiuosi, jau aišku, kad pigiau už „Verslo klasę“ nebus.
kažkas liepė dėti paveiksliukus, tai dedu.
Tačiau čia ne viskas. Linksmoji dalis yra, be abejo, ta, kad šių žurnalų mes su jumis nepirktume net jei jie ir būtų pigesni nei „Verslo klasė“ – mums, žemės dulkėms, jie per daug specifiniai, per daug specializuoti. Tad kas juos perka kas? Juos perka tie patys mokslininkai. Tai kaip čia gaunasi? Patys rašo, patys ir susimoka? Ir ne tik. Situacija yra maždaug tokia: universitetai susimoka mokslininkams už tyrimus, mokslininkai nemokamai parengia savo tyrimų publikacijas (atskirai už tai paprastai nėra mokama), kiti mokslininkai taip pat nemokamai peržiūri, ar tie straipsniai yra vertingi ir prasmingi (taip vadinamas recenzavimo ar peer-review procesas), o tada tie patys universitetai nusiperka tų mokslinių tyrimų paviešintus rezultatus kosminėmis kainomis. Įsivaizduokit, kad jūs mokat už šildymą dabartinėm kainom, tik anglys jūsų ir jūs patys tas anglis į krosnį turit susimesti.
Jeigu galvojot, kad čia viskas, tai dar ne. Yra dar vienas aspektas. Kaip ir minėjau, mokslininkai rašo ne šiaip sau – tai žinių pasidalinimo su kitais mokslininkais būdas. Pridavus straipsnį į vieną iš taip vadinamų prestižinių mokslo žurnalų, jūs dažnai neturite teisės jo siųsti niekam kitam (kas visai suprantama), tačiau laukti, kol gausite atsakymą (jei jį gausite apskritai) gali tekti nuo pusės iki pusantrų metų. Nėra retas atvejis, kad straipsnis nuo jo išsiuntimo iki publikacijos gali kabėti ore ir du, ir net iki trijų metų. Čia reiktų kažką pasakyti apie tai, kaip šiais laikais, kai kosminiai laivai raižo padanges ir t.t., bet turbūt komentarų nereikia.
Tačiau tarkime, kad jums pasisekė. Jūs aptikote iki šiol nežinotą tarakonų rūšį, kuri veisiasi tik Šeškinės daugiaaukščių ventiliacijos šachtose dėl ten susidariusių ypatingų klimatinių sąlygų, ir parašėte apie ją straipsnį, kuris buvo ne tik priimtas į kokį Applied Entomology and Zoology (pas tą patį Springer), bet ir publikuotas ten anksčiau nei jūsų kaimyno Zigmo (su kuriuo jūs ir atradote tuos tarakonus jo virtuvėje, ieškodami, kur gi yra tas paskutinis butelys 1) straipsnis, kurį jis išsiuntė į prestižiškesnį Entomological Science (Wiley), bet negavo atsakymo.
Jūs, be abejo, norėsite, kad visa Lietuva žinotų apie jūsų ir Šeškinės sėkmę ir jau lauksite, kada koks VU Gamtos mokslų fakultetas pakvies jus iškilmingai paskaitai, kurios metu kaip koks prof. Kazlauskas galėsite glostyti savo tarakonus ir pasakoti, kaip šauniai sugyvenate. Deja, šioms viltims gresia itin didelis pavojus – visai gali būti, kad jūsų prestižinio žurnalo neprenumeruoja nei viena Lietuvos akademinė institucija. Neprenumeruoja, nes neišgali įpirkti. Tai reiškia, kad Gamtos mokslų fakulteto mokslininkai taip ir liks nežinioje ir apie jūsų tarakonus, ir apie jūsų paties išradingumą ir protą.
Tiesa, Springer apie jus pagalvojo ir tokiu atveju bėdoje jūsų nepaliks. Jūs galite pasinaudoti puikia open access opcija. Jos esmė – jūs susimokate 3000 USD ir jūsų straipsnis tampa open access. Štai taip – rankų miklumas ir jokios magijos.
Pavargau rašyt, tai b. d. (= bus daugiau, o ne tai, ką jūs pagalvojot)
comments feedNotes:
- šiaip tai taip negražu elgtis, tokiu atveju reikėtų kartu ir straipsnį rašyti ↩
Gali tekti ir ilgiau nei 3 metus laukti: http://i1011.photobucket.com/albums/af233/ainikki666/Whyisitsohardtograduate.jpg
Taip galima ir numirti belaukiant.
Žiauruva.
Manau galima padaryti savotišką haką: kokie nors labai guvūs mokslininkai, parašę kokį nors mokslinį darbą, galėtų jį pateikti ten tiems leidėjams prabangiems ir tuo pačiu nulykinti viską P2P kokiu nors (pvz. torrentais), ir viešai pasipiktinti tuo – tuo pačiu nuleidžiant rankas, kad su jais, kurie tą turinį paėmė, kovoti nenorį; juoba, kad mokslinis darbas plinta ir tai jų interesuose…
Bijau, kad pavienis atvejis čia nieko nepakeis. Jei silpstančios jėgos leis, antroje dalyje pabandysiu apibendrinti, kokie pokyčiai jau vyksta ir kokie dar galėtų vykti.
Labai įdomu. O kas su tom jėgom nutiko? Kodėl ne stiprėja, o silpsta?
Nežinau, panašu, kad šiaip bendro pobūdžio artėjimas myriop.
Nereikia jokio hacko. Cornell univ. turi preprintų duombazę, į kurią galima dėti savo dar (ar jau atspausdintus) neatspausdintus paperius ir pririšti prie orginalaus publikuoto straipsnio. Tik šituo turi pasirūpinti pats mokslinykas. http://arxiv.org/
Taip, Arxiv nuostabus, tik jis skirtas tik kelioms mokslo sritims.
O kodėl tik kelioms? Man, kaip astronomui, labai gerai šiuo atžvilgiu, kai >99% reikalingų straipsnių yra prieinami per arXiv, bet kitų sričių mokslininkams gerokai liūdniau. Tai vat vis įdomu, kodėl taip susiklostė, kad tik kelių sričių mokslininkai nuolat naudoja arXiv. Ar tai kažkaip susiję su skirtingų žurnalų leidybos politika, ar čia grynai socialinis reiškinys, kad įpročio nėra?
Galima pastebėti, kad tai dar ne viskas, kai kurie žurnalai paprašo autorių (arba jų institucijų) susimokėti už tai, kad juos teikiasi publikuoti… o jei norite su spalvotomis iliustracijomis – geroookai brangiau
tik reikia nepamiršti, kad šių rezultatų kitur publikuoti jau nebegalėsi, o prieigos prie tokio žurnalo neturės niekas iš kolegų ne Lietuvoje.
tik tie žurnalai kažkodėl taip ir netampa populiarūs, reikšmingi, gerai cituojami ir indeksuojami… 
Kainų pvz galite pažiūrėti kad ir čia (gan tipiška fizikams):
http://apl.aip.org/authors/publication_charges
Kai kur gali tekti susimokėti ir už autorinę straipsnio kopiją.
Tiesa, pernelyg dėl visos šios sistemos burnoti tikriausiai neverta. Jei nenori skelbti savo rezultatų tokiu būdu, kad jie matytųsi pasaulyje, būtų duombazėse – rašyk į Balbieriškio žemūktechnikos žurnalą, gal net honorarą gausi
Dėl prenumeratos, tai kainų nereikėtų lyginti su “Mokslo ir Gyvenimo” kaina, mokslinių žurnalų atskiri asmenys neperka, o rimtesnės mokslinės institucijos įperka be didelio vargo ir suteikia prieigą visiems savo darbuotojams (anksčiau – bibliotekose, dabar – internetu, žinoma). Tiesiog tokia susiformavo mokslinių publikacijų rinka. Į ją nuolat bando patekti vis nauji leidėjai/žurnalai, tokių pasiūlymų publikuotis už dyką “pasaulinio lygio žurnale” gaunam kone kas savaitę
Ačiū už nuorodą – informatyvi. Tai dar vienas svarbus aspektas, kurio nepaminėjau.
O dviejų paskutinių pastraipų kol kas plačiau nekomentuosiu, tik pasakysiu, kad jos simptomiškos ir vertos atskiro komentaro. Tikiuosi, kada nors pavyks jam susikaupti.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad dauguma tyrimų yra daromi gavus grantus. Jų pagalba dažnai yra apmokami ne tik patys tyrimai, bet ir publikacijos. Nežinau ar yra daug neinstitucinių mokslininkų kurie tyrimais užsiiminėtų laisvalaikiu negavę finansavimo.