Jurodivai.lt

Aistros dėl pono Patacko lempučių ir siemkių

---

Garsiai skambtelėjusi Seimo nario Algirdo Patacko pavogtų lempučių istorija išsikvėpė ir visiems atsibodusi liko tik vienu iš daugelio keistų, ne iki galo suprastų ir savaip juokingų žygių, kurias metraštininkams ir kronikininkams paliko įvairių kadencijų Seimo nariai. Asmeniškai man ši situacija visų pirma pasirodė komiška – žmogus, kuris yra Lietuvos Respublikos parlamento narys, gauna tokį atlyginimą, kurio tikrai pakanka nusipirkti tiek lempučių, tiek saulėgrąžų, antra, toks žmogus, kaip politikas, yra pripažįstamas viešu asmeniu, todėl jam neturėjo kilti jokių abejonių, kad ši smulkios vagystės istorija bus rakinėjama po kaulelį. Ir galiausiai (o gal pirmiausiai) pats pono Patacko asmenybė, tiek savo žodžiais, tiek ir darbais (ai, dėl tos Klonio gatvės dabar gal nebesiginčykim) nuolatos transliavo pabrėžtinai moralaus, bet kokias materialines gėrybes vardan vertybinių principų be jokių dvejonių aukojančio žmogaus aurą.

Vėl pasikartosiu, man šis įvykis visų pirma pasirodė komiškas, tačiau netrukus pradėjus į dienos šviesą lįsti įvairiems rėksmingiems stabų garbintojams, eilinį kartą nustebau supratęs, kad kiti žvelgia į šį įvykį atvirkščiai. Kaip taisyklė tai buvo įvairūs tautiniai ir violetiniai personažai, kiekvienas pagal savo heroizmo supratimą, šioje situacijoje išvydęs tai prie olos kalamą Prometėją, tai nukryžiuojamą Kristų, tai Paksą apkaltos metu, tai ant rankų mergaitę laikantį tvirtai suręstą vyrą violetine su violetine bliuska.

Paskutiniai kliedesiai, kuriuos teko skaityti šia tema, tai politologės Ainės Ramonaitės komentaras „Valstybinis „teisingumas“ Lietuvoje neturi nieko bendra su morale ir sveiku protu“, kuriame kas be ko sakoma, kad per 20 nepriklausomos Lietuvos metų jos niekas taip nesukrėtė, kaip ši „pažeminimo istorija“.

Galiu pasakyti tik tiek, kad „ši pažeminimo istorija“ įvyko 2013 m. Taigi jei iš 2013 atėmus 20 gauname 1993, tai į šį dviejų dešimtmečių terminą sausio 13-oji kaip ir neįeina. Norisi tikėti, kad jeigu tame komentare minimą „nepriklausomos Lietuvos laikotarpį“ skaičiuotumėme nuo 1990 m. kovo 11 d. tai šiai politologei pagal sukrėtimą Patacko istorija būtų bent jau antroje vietoje. Nors čia dar nežinia, kadangi šis įvykis (t.y. Patacko istorija, o ne sausio 13-oji) Ramonaitei kelia asociacijas su pokario metų žmonių savijauta matant „aikštėse sumestus išniekintus partizanų kūnus išbadytomis akimis“.

O man tai primena vieną nežinomo komentatoriaus posakį apie tokį redaktorių, kuris patekęs tarp keturių sienų su grotuotu langeliu pasiskelbė rašąs knygą – deja, tačiau Lukiškės – ne Štuthofas, „Pasmerktųjų namai“ – ne „Dievų miškas“, o Saulius Stoma – ne Balys Sruoga.

Toliau Ainė Ramonaitė kalba taip, kad man jau nebekilo abejonių – atėjus dienai, kai jinai pasakys savo studentams, kad „štai šiandien mes galime be jokių abejonių pasakyti, kad mūsų politinė santvarka vystosi taip kaip liepia sveikas protas“, pažvelgus pro langą bus galima pamatyti padebesiais skrendantį Šustauską ir iš aukštybių mėtantį paprastiems žmonėms virtas kiaulės kojas ir alų plastikiniuose buteliuose bei Lietuvos prezidentą Gintarą Songailą ant Tauro kalno dalinantį komunijas jo išrišimo prašantiems ekskonservatoriams, o aplink Kryžių kalną bus pristatyta vėjo jėgainių (neklauskit kodėl, nes pats nežinau prie ko čia tos jėgainės).

Pagal Ramonaitę „tai yra Rusijos saugumo darbas“ (kurgi ne, aš dar neatmesčiau ir tos versijos, kad tai yra mūsų saugumo darbas, kaip ir neatmesčiau versijos, kad Ramonaitė neatmeta versijos, kad mūsų saugumas dirba rusų saugumui, taigi iš esmės šia pastaba tik pakartojau ką jau esu pasakęs prieš tai esančiame sakinyje ir dėl to šią pastabą įdėjau į kabutes). Toliau kliedima, kad „Patackas pastatomas į vieną gretą su Uspaskichu“ (kurgi ne, o taip pat su Petriku, Henyte ir kitais). Jeigu žmogus prekybos centre įsideda į kišenę pakelį saulėgražų, elektros lemputę ir praeina po kasas nesusimokėjęs (gal galvojo, kad nereikia prie kasos parodyti, nes nusirašo į Seimo nario kanceliarines išlaidas automatiškai vos tik prie jų prisilietus?) ir už tai jam surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurį jis pats pasirašo, tai toks įvykis Ramonaitės akyse virsta akivaizdžiu įrodymu, kad mūsų „valstybės teisingumo sistema, kurį galima panaudoti bet kur ir bet kam sudoroti.“

Visa ši isterija dėl tariamo susidorojimo jau pradeda vimdyti. Spaudoje aiškiai buvo nurodyti keli faktai į kuriuos ramontaitėms ir į juos panašiems nusispjaut:

1. Patackui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (Ramonaitė tuo tarpu lyg gurkštelėjusi to iš padangiu numesto alaus aiškina, kad Patacko poelgis „nebuvo nusikaltimas“, kai niekas jam nusikaltimo padarymo neinkriminavo, o jo poelgis teisine prasme prilygintinas pvz. greičio viršijimui ar gatvės perėjimui ne vietoje);
2. Patackas pats pripažino savo pažeidimą.

Taip rašėspauda, kuri gal ir ne visada objektyvi, gal ir linkusi iškraipyti faktus bet ar šiuo atveju įdomu tai kovotojams už teisibę?

Dabar koks „susidorojimas“ gresia Patackui? Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnis „Smulkusis svetimo turto pagrobimas“ užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki septynių šimtų litų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų. Tačiau atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes t.y. tai, kad pažeidėjas gailisi, kad yra senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos, teismas taikys 30(1) straipsnį numatantį galimybę tokiais atvejais sumažinti bausmę ir arba neskirs jam jokios nuobaudos, arba skirs įspėjimą. Jei ponui Patackui bus paskirta 300 litų bauda aš liksiu labai nustebęs, jei jam bus paskirta 500 litų bauda, tada net ir aš pripažinsiu, kad stebint mūsų teisėsaugos darbą kylančios asociacijos su patvoryje sukrautais partizanų kaulais kažkuria prasme yra pagrįstos. O jau tam, kad ponui Patackui teismas skirtų 15 parų administracinį areštą, tai rusų spec. tarnyboms teks paplušėti ir įvelti jį dar bent penkias panašias situacijas (bet penki kartai čia labai optimistinis variantas rusams).

Dabar jei manęs paklausite ar aš tikiu, kad ponas Patackas vogė, aš pasakysiu jau šimtą kartą visų kartotą frazę – aš nežinau, šalia su žvake nestovėjau, tskant. Galbūt, jisai taip pasielgė iš išsiblaškymo. Galbūt. Aš pats neseniai vos neišsinešiau iš prekybcentrio žiebtuvėlio už 59 cnt. (jau susimokėjęs pinigus ir dėdamas piniginę į kišenę paskutiniu momentu užčiuopiau jį pirštais). Bet tokioje situacijoje norėčiau priminti T. Venclovos žodžius, pasakytus paksogeito metu – jei nežinai kaip pasielgti, tai pasielk padoriai. Jei apsivogei – prisipažink ką padaręs ir muškis į krūtinę. Jei nieko nevogei, tuomet kaltinimus atmesk.

Veiksmų logika čia kupina to archainiu vyriškumu grįsto paprastumo, kuris yra tarsi kuokos smūgis į kaktą kovoje vyras prieš vyrą dėl sumedžioto mamuto ilčių. Tuo tarpu tokios dvasios šiaip jau nestokojantis disidentas pasitenkino kažkokiu labai jau mizerna ironija persmelktu neva-pasiaiškinimo feljetonu. Jei jau pasirašei protokolą, tai čia yra taip konkretu kaip Valatkai į snukį užduot. O ką po to rašysi, ar esė, ar romaną, tai bus jau nebe taip svarbu.

Aš gerbiu šį žmogų, tačiau situacija, kurioje jis atsidūrė man vis tiek komiška. Net ir tuo atveju jeigu jis iš tiesų pavogė tas lemputes, tai yra kur kas mažiau pavojingas nusižengimas nei pvz. vairavimas išgėrus. Tuo tarpu jam advokataujančių aktyvistų isterija jau pradeda erzinti ne juokais – gerbiamieji, jei jau kalbate, kad ponui Patackui „ir Nepriklausomoje Lietuvoje“ gresia susidorojimas, tai ar nebus taip, kad visas tas represijas, kurias jis patyrė sovietmečiu, jūs prilyginate teismo paskirtam įspėjimui už saulėgražų vagystę, kai teisiamam net  nebūtina atvykti į teismo posėdį?

Tags: Algirdas Patackas, politika, razborkės, visuomenė