Rokiruotės prie Baltijos (II): Eberto golgotos

Taigi, mūsų istorijos herojus… na gal greičiau tiesiog pagrindinis veikėjas, pirmosios dalies pabaigoje liko tuščiomis rankomis ir su labai neaiškiomis ateities perspektyvomis.
Tačiau situacija pasisuko jam palankia kryptimi.

Nekenčiama kaip nuodėmė

Vokiškoji Belle Époque baigėsi skaudžiai ir grubiai: 2 000 000 žuvo fronte, dar pusė milijono mirė nuo blokados sukelto bado ir ligų. Sąjungininkai tęsė blokadą iki 1919 m. vidurio, pribaiginėdami nuo žaliavų importo priklausoma Vokietijos ekonomiką. Karo pabaigoje nusilpusiai šaliai smogė dar ir Ispaniškojo gripo epidemija (nors smogė ji visiems: „ispanka“ paguldė į kapus nuo 3 iki 5 procentų pasaulio populiacijos).
Inspiruoti bolševikų sėkmės, radikalus kairieji ėmė kelti galvas. 1918 m. pradžioje per Vokietijos industrinius centrus nuvilnijo masiniai streikai. Eberto (Friedrich Ebert) vadovaujama Vokietijos socialdemokratu partija (VSDP), didžiausia kairioji Reicho jėga, pareiškė kad socializmo negalima pastatyti ant durtuvų ir kulkosvaidžių, tačiau sveiko proto ir racionalumo demonstravimas jiems kainavo- gatvės kontrolė vis labiau slydo į radikalu rankas.
1918 m. vasaros pabaigoje net bukagalviškiausiems didžiavokiško militarizmo išpažinėjams tapo aišku kad karas praloštas.
Netrukus po Brest-Litovsko taikos pasirašymo, faktinis Vokietijos kariuomenės vadas Liudendorfas (Erich Ludendorff) sutelkė savo dėmesį į situaciją Vakaruose- kaip visada, savo valdiniu nelaimei.
Kovo pabaigoje jis pradėjo seriją energingu puolimų, bendrų Kaizerio mūšio (Kaiserschlacht) pavadinimų, siekdamas pralaužti frontą. Paskutinė Vakarų fronto mėsmalė surijo apie 688 000 vokiečių ir apie 860 000 sąjungininkų, pastumdama fronto linija, tačiau jo nepralaužė. Nepaisant akivaizdaus pralaimėjimo, Liudendorfas desperatiškai metėsi į dar vieną puolimą, pavadinta Taikos puolimu (Friedensturm), kuri sąjungininkai sėkmingai atrėmė ir patys perėjo į puolimą.
Generolo Huterio (Oskar von Hutier) ištobulintas puolimas (kuri per sekanti karą vokiečiai labai sėkmingai pritaikė tankams) davė puikius rezultatus, tačiau armijai neužteko raumenų: Huterio puolimas reikalavo specialiai tam apmokytu ir paruoštu karių- Sturmtruppen. Beveik visus juos šie puolimai ir surijo. Netekusi geriausiu dalinių ir stipriai nukraujavusi, armija nuo šiol buvo pajėgi tik vargais negalais atlaikyti sąjungininkų atakas. Rugsėjo 29 d. Vyriausioje vadavietėje Spa mieste apsilankiusiems imperatoriui ir kancleriui Hertlingui (Georg von Hertling), Liudendorfas tiesiai pareiškė- mes pralaimėjom. Jūsų didenybe, prašykit paliaubų, nes negarantuoju kad išlaikysiu frontą dar bent parą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lapkričio pradžioje buvo sudarytas naujas ministru kabinetas, dominuojamas socialdemokratu ir vadovaujamas liberalaus princo Maksimiliano von Badeno (Maximilian von Baden). Pirmaisiais savo veiksmais, Badeno kabinetas pakeitė konstituciją: vyriausybė nuo šiol buvo atsakinga parlamentui, o ne monarchui, kuriam beliko formalaus valstybės vadovo vaidmuo. Praktiškai tai reiškė Liudendorfo kvazidiktatūros pabaigą (jis pats netrūkus su suklastotais dokumentais pabėgo iš šalies).
Po Flandrijos mėsmalės, laivyno vadovybė nusprendė, kad, deja, karą laimėti teks jiems ir (be vyriausybės žinios) ėmė planuoti stambu puolimą Britų sąsiauryje. Sužinoję apie tai, jūreiviai sukilo. Iš pradžių tai tebuvo atsisakymas vykdyti savižudiška (ir neteisėta) operaciją atsisakant palikti uostus ir išreiškiant lojalumą parlamentinei vyriausybei. Tačiau laivyno vadovybei atsisakius derėtis su maištininkais, šie ėmė ieškoti paramos tarp darbininkų ir netrukus paradui vadovavo radikalus kairieji. Iš sukilimo centro- Kielio- išsiuntinėtos jūreiviu delegacijos įžiebė maištus visoje šalyje.
Jeigu kaizeris neatsistatydins, revoliucija neišvengiama. Bet aš jos nenoriu, aš nekenčiu jos kaip nuodėmės, lapkričio 7 d. kancleriui Badenui rašė Ebertas. Tai kas nutiko vėliau primena trilerio siužetą: lapkričio 9 d. Berlyną buvo paralyžiavusios masinės demonstracijos. Reichstage buvęs artimiausias Eberto bendražygis Šneidemanas (Philipp Scheidemann) sužinojo, kad neseniai iš kalėjimo paleistas radikalas Lybknechtas (Karl Liebknecht) ruošiasi skelbti socialistinės respublikos įkūrimą. Panikuodamas Šneidemanas išbėgo į balkoną ir susirinkusiai miniai paskelbė apie monarchijos galą, naujuoju kancleriu įvardindamas Ebertą. Lybknechtas po kelių valandų pasirodė kaizerio rezidencijoje (Berliner Stadtschloss) ir paskelbė savo respubliką.

Norom nenorom Ebertas perėmė valdžią, nors perspektyvos buvo akivaizdžiai nekokios: visiems monarchams paeiliui atsisakius sosto (ilgiausiai- iki lapkričio 23 d.- išsilaikė Giunteris Viktoras, dviejų nedideliu kunigaikštysčių valdovas) valdymo sistema tiesiog sugriuvo. Jos vietoje prisiveisė laikinųjų vyriausybių ir komitetų- dažniausiai po kelis vienoje vietoje- kurie įvairavo nuo nuosaikiai demokratinio susibūrimo užtikrinti tvarkai iki demokratiniu rinkimų iki komunistiniu „liaudies tarybų“.
Kiekvienas alubario politologas ir filosofas laikė garbės reikalu įsteigti nuosava partiją ir socialdemokratų įtaka masėms vis mažėjo.
Šalia to, biurokratinis aparatas, kiek jo liko, kaip ir kariuomenės vadovybė buvo kokie buvę- konservatyvus monarchistai. Eberto vyriausybė išliko tik todėl, kad naujasis kariuomenės vadas Grioneris sutiko ją remti, tačiau tai buvo sąjunga per sukastus dantys- šiuo momentu jie tiesiog neturėjo daugiau ką paremti.
Kone vienintelė gera žinia buvo derybų tarp stambiųjų pramonininkų ir profsąjungų baigtis lapkričio 15 d.- abi pusės padarė nuolaidų ir pasiekė patenkinamu rezultatų: profsąjungos pažadėjo nutraukti protestus ir atkurti gamybą bei atsisuko prieš revoliucines tarybas. Pramonininkai sutiko su aštuonių valandų darbo diena ir pritarė arbitražo komitetų darbovietėse steigimui.
Paliaubos, pasirašytos lapkričio 11 d., buvo sutiktos gan palankiai ir Ebertas tikėjosi grįžtančiu karių palaikymo.

Šventinis sezonas

Pastaroji jo viltis neišsipildė- šie jau buvo sotus kariavimo, be to- Kalėdos ant nosies, todėl daugumos frontininkų nuomone, tiek Ebertas tiek Lybknechtas tegu susikiša savo respublikas kur nesueina, nes aš mamos pasiilgau.
Tarpininkaujant Nepriklausomiems Socialdemokratams (VNSDP; partija susikūrusi 1917 m., nuo Eberto atskilus radikalesniems VSDP nariams), kuriems, bent formaliai, tuo metu priklausė ir Lybknechto Spartako sąjunga (Spartakusbund) pavyko išvengti tiesioginės konfrontacijos ir prasidėjo sudėtingos bei nestabilios derybos dėl Vokietijos ateities. Kita vertus, Ebertui teko priimti į vyriausybe nekenčiamus VNSDP vadus.
Iš visų pusiu puolamo kanclerio veiksmai darėsi karštligiški ir neadekvatus. Ebertas ėmė traukti kariuomene į Berlyną ir kai sužinojo, kad gruodžio pradžioje Berlyne įvyks visos Vokietijos tarybų suvažiavimas įsakė jį išvaikyti. Gruodžio 12 d. vyriausybės pajėgos apšaudė beginklius demonstrantus, palaikiusios juos spartakininkais, o netrukus išvis ištirpo, nes kareiviai viską metė išsivaikščiojo namo.
Turėjo praeiti kelios dienos, kol kancleris suvokė, kad būtent tai yra jam naudingiausia- suvažiavimas kuo puikiausiai įvyko, tačiau Lybknechto šalininkai ten buvo niekinga mažuma, o išsilaksčiusiems kareiviams nereikėjo mokėti. Tas buvo aktualu, nes pinigų truko ir tiems kurie liko.
Vienintelis stambesnis Berlyne likęs karinis dalinys- Liaudies laivyno divizija- prieš pat Kalėdas sužinojo, kad algos nebus.
Jūreivėliai, švelniai tariant, paniuro. Nervams nuraminti, jie gruodžio 23 d. nužygiavo į Reicho kanceliarija ir pasveikino ten buvusius vyriausybės narius ir Berlyno komendantą su šventėmis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ebertas prarado savitvardos likučius ir panikos bei isterijos kupinu skambučiu kariuomenės vadui jis pareikalavo numalšinti prasidėjusi- taip jam rodėsi- spartakininkų sukilimą.
Čia į sceną įžengė Freikorpas. Savavališkai iš be vietos likusiu frontininkų susidariusios gaujos atsiliepė į Vyriausiosios vadovybės kvietimą ir metėsi į Reicho kanceliarijos šturmą. Jūreiviai atmušė puolimą ir išvarė vyriausybės dalinius perėmė į savo rankas Berlyno centrą.
Ir viskas. Maištas neturėjo jokių politinių ambicijų, kareiviai tiesiog norėjo, kad vyriausybė jiems sumokėtų algas ir, tiesa pasakius, net nelabai žinojo ką daryti su užimta kanceliarija.

Tolesniuose įvykiuose ryškiausias yra Lybknechto vardas, tačiau jis nebuvo revoliucijos vadas, kokiu ji piešė sovietinė istoriografija. Jis norėjo juo būti, dėl to nėra ginčo. Tačiau kaip ir Ekbertas jis nekontroliavo įvykių. Abu jie atsidūrė nutrūktgalvišku viesulu lekiančių įvykių centre, kuriame daugiausia ką galėjo padaryti- tai bandyti išlaviruoti.
Vargu ar atsitiktinumas, kad nuosaikus demokratas tapo naujos demokratijos (tegu ir nestabilios) tėvu, o kraugeriškos proletariato diktatūros apaštalas gavo kulką į kaktą.
Tačiau pirmasis Kalėdų maišto rezultatas buvo politinis persistumdymas: protestuodama prieš vyriausybės smurtą, VNSDP išėjo iš vyriausybės, spartakininkai išėjo iš VNSDP ir įkūrė Komunistų partiją (VKP).
Sausio 4 d. Ebertas atleido Berlyno policijos viršininką- VNSDP narį, atsisakiusi veikti prieš demonstrantus. VNSDP ir VKP tučtuojau paskelbė apie masinė demonstraciją prieš šį vyriausybės išpuolį. Tada ir prasidėjo…
Berlyniečius iki gyvo kaulo buvo užknisęs maisto ir kuro trūkumas, vėluojantys (ir vis labau beverčiai) atlyginimai, vyriausybės nesugebėjimas tvarkytis ir užsitesęs chaosas. Be to, sausio 5 d. buvo sekmadienis ir oras tinkamas pasivaikščiojimams. Taigi, apie puse milijono piktu vokiečių išėjo į gatves. Jau pirmosiomis valandomis buvo aišku, kad demonstracijos organizatoriai ne velnio nekontroliuoja. Netrukus minia įžygiavo į Kochstraße- čia ir aplinkinėse gatvėse buvo įsikūrę daugumos laikraščių redakcijos. Pirmajam kliuvo Eberto socialdemokratu organui „Vorwärts“, bei įvairioms dešiniosios spaudos būstinėms. Netrukus aplink nusiaubtas redakcijas išaugo barikados.
Nesuvokiantys, kas aplink darosi, įvairus kairiosios opozicijos lyderiai susirinko centrinėje policijos būstinėje, kuriame paskelbė apie Laikinojo revoliucinio komiteto (Provisorischer Revolutionsausschuss) įsteigimą. Kas darosi ir ką daryti toliau, nebuvo aišku niekam.

Dauguma VKP narių (kurie komitete sudarė mažumą), rėmė Rozos Liuksemburg (Rosa Luxemburg) poziciją, kad revoliucijai situacija netinkama ir reikia trauktis. Lybknechtas ir dauguma smulkių radikalų reikalavo versti vyriausybę. VNSDP siūlė pradėti derybas su vyriausybe.
Kelias dienas vyravo chaosas ir panika: Ebertas nesitraukė nuo telefono, reikalaudamas iš kariuomenės pastiprinimo, spartakininkai ginklavosi ir lakstė po Berlyno kareivines (nesėkmingai) verbuodami pastiprinimą. Įvairiose miesto vietose vyko susirėmimai.
Sausio 8 d., VNSDP pastangomis prasidėjo derybos su Ekbertu, kurios tetruko kelias valandas ir baigėsi, kai atėjo žinia, jog „Vorwärts“ po miestą platina proklamaciją, kurioje tik vienas paprastas sakinys: „Keršto valanda ateina“. Netrukus į Berlyną įžygiavo nauji freikorpininkų daliniai ir ėmė naikinti sukilėlius.
Čia nėra daug ką pasakoti: revoliucinė milicija ne iš tolo neprilygo užsigrūdinusiems frontininkams ir nepaisant beveik savaitę trukusios pasipriešinimo, mūšio baigtis buvo nulemta iš anksto.
Lybknechtas ir Liuksemburg buvo sušaudyti sausio 15 d., o po keturių dienų įvykę parlamento rinkimai atvertė nauja Vokietijos istorijos lapą.

Barbarai

Yra toks Kavafio eilėraštis „Ir kas dabar, kai barbarų nėra?/Juk šiaip ar taip jie buvo išeitis“.
Freikoras Ekbertui ir buvo tokie barbarai.
Daugumai karių karo pabaiga reiškė grįžimą namo, kur jų niekas nelaukė- pragyvenimo šaltinių nebuvo, o ir profesijos daugumas jų jokios neturėjo. Niekam jie nebuvo reikalingi ir niekam nerūpėjo, taigi jie ėmė rūpintis patys savimi.
Jie nekentė chaoso, kuriame atsidūrė jų šalis ir nekentė tų, kurie tą chaosą reprezentavo: socialdemokratų, socialistų, komunistų, sąjungininkų. Jų ištikimybė buvo ginklo draugams ir kovos vadams. Juos išdavė, pardavė, atstūmė ir jiems neliko į ką remtis tik vienam į kitą. Šlageteris (Leo Schlageter) rašė „mes esame klajokliai tuštumoje“.
Geriausiai jų psichologiją atskleidžia santykis su bolševikais. Ernstas von Solomonas (Ernst von Salomon) freikorpininkas ir romanistas rašė: “Už sienos mums kelią pastoja amorfiška, bet auganti jėga, kurios mes pusiau nekenčiam, pusiau žavimės“.
Žavėtis jie turėjo kuo- tai ką jie pamatė, buvo ugninga retorika ir ryžtingi veiksmai, triuškinami baltieji ir išstumti užsienio interventai.
Jie matė jėgą. Tiesiog jėgą- brutalia, bet ryžtinga, problemas sprendžiančia priešo stuburo laužymu. Tokiomis pat priemonėmis jie norėjo išeiti iš savo tuštumos. Niekaip kitaip ir nemokėjo.

Aplamai, toks reiškinys nėra naujas ir nežinomas: mulli mariani greitai pamiršo, kad yra Romos kariai ir iškeitė lojalumą Respublikai į ištikimybę karvedžiams. 1799 m. kilo maištas Prancūzijos Reino armijoje atvykusiam vyriausybės atstovui buvo pareikšta, kad nieko kariams netrūksta, maištauja jie tiesiog iš neturėjimo ką veikti- ar nemalonėtu direktorija paskelbti kam karo?
O ko ir norėti iš jaunuolio, kuris 1789 m., pagautas patriotizmo užsirašė į Nacionaline gvardiją? Kaip ir jiems, freikorpininkams pulkas buvo virtęs namais, bendražygiai- broliais, kova- darbu.
Eberto siekis kiekviena neramumu židinį užpilti freikorpo kulkomis, ko gero nebuvo vien tik silpni nervai. Be abejo, per tuos kelis mėnesius jų jis prarado daug: spartakininkai reikalavo jo galvos, generolai jį pakentė, net neslėpdami, kad tik kol kas, valdiniai jo nemėgo, sąjungininkai apleidinėjo.
Be Lybknechto ir Liuksemburg, freikorpininku aukomis tapo dar apie pusantro tūkstančio žmonių. Dalis jų buvo kautynėse žuvę sukilėliai, dalis- sušaudyti po to kai pasidavė. O nemaža dalis tiesiog atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu metu. Dėl to kaltė tenka ir Eberto vyriausybei. Gynybos ministras Noskė (Gustav Noske) jau tomis dienomis pareiškė, kad nuo šios atsakomybės nebėgs.
Regis, Ebertas ir Noskė suprato, kad geriau leisti kelias dienas siautėti freikorpininkams, nei duoti kelią rusiškam scenarijui. Galima čia išvesti tokia paralelę: tarkime, kad Kerenskis likvidavo „darbininkų tarybas“ užsiundydamas ant jų juodašimčius.
Galima svarstyti, kiek Ebertas sąmoningai vykdė tokį planą, kiek sukosi iš padėties pagal susiklosčiusias aplinkybes.

Kancleris ir generolas

Greičiausiai buvo ir to ir to, tačiau aš ir taip per daug nukrypau. Kas svarbu mūsų pasakojimui, likimas nekentė Eberto ir darė viską, kad jis gyvas posto nepaliktu.
Spartakininkų sunaikinimas tebuvo trumpas atokvėpis: šalies ateitis tebebuvo neaiški, ekonominė krizė tebesitęsė, o sąjungininkai dar ėmė reikalauti, kad Vokietija sustabdytų bolševikų veržimąsi į vakarus.
Tačiau svarbiausia problema liko šie barbarai. Kancleris žinojo, kad šie “vyriausybės gynėjai” mielai jį pati butu pastatę šalia Lybknechto. Taip nenutiko tik todėl, kad freikorpininkai dar klausė generolų, o šie nematė jokio reikalo tokiu neaiškiu metu imti valdžią. O patys daliniai tebuvo tik be vietos likusiu kariu grupės- nei politinės programos, nei žmonių, galinčiu formuoti vyriausybę jie neturėjo.
Bent kuris iš šiu faktorių galėjo pasikeisti bent kuria akimirka. Barbarai buvo išeitis, bet tik vienai dienai. Dabar jie vėl buvo mirtinas pavojus.
Tačiau receptas jau buvo rastas: karo šunims reikia priešo ir grobio. Taip į vyriausybės akiratį pateko skaitytojo jau pamirštas von der Goltzas, tuo metu- tipiškas freikorpininkas, spjaudęs ugnimi ir siera tiek į Antantės, tiek į Maskvos pusę, neturintis jokiu perspektyvų gyvenime.
Ir štai jis pakviečiamas į Reicho kanceliariją. Rūmuose, kur dar buvo matyti jūreivių šeimininkavimo ženklai, jis sutinkamas kaip garbingas svečias, paskutinės vokiečių ginklo pergalės autorius. Jam siūloma vadovauti naujai formuojamai armijai, turinčiai sustabdyti bolševikų armijos puolimą, kuris jau artėja prie Prūsijos sienų. Finansavimo ir ginklų nebus gailima. Visiems norintiems stoti į von der Goltzo pulkus, vyriausybė suteiks galimybę vykti į rytus.
Kiek tyliau generolui pasakoma ir kitkas- Vokietija tame regione turi interesu. Tai nuo seno vokiečiu valdoma žemė, kuri norėtu savo likimą susieti su didžiąja tėvyne, tačiau tam grėsmę kelia bolševikų puolimas bei aborigenu separatizmas, skatinamas Antantės. Butu labai teigiama, jeigu generolas sugebėtu kaip nors stabilizuoti situaciją.
Generolas pakėlė antakius, nustebęs iš kur jau čia šitas prakeiktas socialistas ištraukė Liudendorfo repertuaro natas, tačiau nuostabą greitai pakeitė kitos, daug šiltesnės emocijos. Grafas vėl matė save priimanti paradus nukariautuose miestuose, palinkusi ties veiksmu teatro žemėlapiu ir stebinti marionetinio parlamento posėdžius.
Šypsojosi ir kancleris: iš šio plano galima netgi galima išpešti nemažai naudos. O jeigu juos ten Lenino kariauna išpjaus- tai bent tiek gerai.