Jurodivai.lt

Apie austrus, vengrus ir lenkus (1)

---

Taigi- žadėtoji „atskiroji nuomonė“ apie Austrija, tiksliau- nelabai rišlus pasamprotavimai Rokiškio straipsnio motyvais.

Austrija kaip imperija

Dar XX a. pradžioje Austrija buvo pilnavertės imperijos centras. Austrijos-Vengrijos Imperija, tegul ir būdama labiausiai nusususia iš visų to meto Europos imperijų, visgi buvo tikra imperija.

O kas gi yra imperija? Sutarkim, kad imperija, tai de facto galia, kuri egzistuoja, nes yra pakankamai galinga tai daryti. Konstituciniuose dokumentuose gali būti parašyta Dei gratia arba in nomine populis arba kas tik tuo metų populiaru, bet tikroji imperijos egzistavimo prielaida yra karinė ir/arba ekonominė galia. Čingischanas neklausė Kinijos imperatoriaus leidimo užpulti ir pelenais paversti Persiją, o Napoleonas nesiuntinėjo turkų pašai depešų, aiškinančių jo teises prisijungti Iliriją. Paprasčiausiai tiek Mongolija tiek Prancūzija buvo imperijos ir jeigu tau kažkas dėl to nepatinka, tai jau tavo problemos.

Būtent to Habsburgai ir neturėjo. Nuo Napoleono laikų imperija egzistavo tik todėl, kad jį kažkam buvo reikalinga ir galiausiai vienintele imperatoriškosios vyriausybės veikla tapo nuolatinis įrodinėjimas, kad jie yra reikalingi, kad karūna vykdo kažkokia misiją, kad dėl to jie turi išlikti ir valdyti toliau. Imperija nesiteisina dėl savo egzistavimo, o Habsburgai daugiau kaip šimta metų nieko kito ir nedarė.

Kai spaudžiant Napoleonui Šv. Romos imperija oficialiai pasileido, paskutinis imperatorius titulą prisegė dinastinėms valdoms.

Intermezzo apie imperijos struktūrą. Apie tai pageidautina kalbėti kuo mažiau, nes pats velnias koją nusilaužtų. Valstybė atsirado kaip įvairių feodalinių valdų rinkinys, kurių kiekviena, patekdama Habsburgų valdžion išsaugodavo savo tradicine santvarką. Marija Teresė ir Juozapas II, užknisti šitokio bardako sukūrė nauja administraciją: Habsburgų valdoma valstybė(s) buvo padalinta į administracinius rajonus, kuriems vadovavo skiriamas hauptmanas, tačiau nepanaikino senųjų institucijų ir provincijų su visomis jų įdomybėmis. Tiesa, šioms galą padarė 1848 m., tačiau iki tol pvz. Transilvanijoje (kur daugumą gyventojų sudarė rumunai) vietinis parlamentas buvo sudarytas remiantis etninių principų: trečdalis vengrų, trečdalis irgi vengrų ir trečdalis saksų. O kad butų dar linksmiau, provincijos buvo apiformintos kaip karalystės. Pvz. Galicija (per padalijimus prijungtos žemės) buvo pavadinta Galicijos ir Lodomerijos karalyste, 1819 m. iš Prancūzijos atsiimtos žemės virto Dalmatijos karalyste, šiandieninė Slovėnija buvo žinoma kaip Krainos hercogystė.

Tačiau naujoji imperija išliko tik todėl, kad Napoleonas ir Aleksandras I nesurado kaip ją pasidalinti. Habsburgams nutiko tas pats, kas prieš keliasdešimt metų palaikė Lietuvos- Lenkijos gyvybę: galingi kaimynai tiesiog bijojo atiduoti tokį riebų gabalą konkurentams, todėl Peterburgas ir Paryžius sutarė, kad Austrijos egzistavimas- pakenčiamas modus vivendi: nelabai norimas, bet kiti variantai dar prastesni.

Po Napoleono žlugimo Materhichas (von Metternich) lošė ta pačia korta: Imperija reikalinga kaip stabilumo garantas, nes be jos Rytų Europoje velniai žino kas darytus. Todėl iki pat 1860 m. Viena ir laikėsi Šv. Sąjungos idėjos (kol Rusija ir Prūsija tapo tiek užknistos, kad 1860 spalio 21 d. pasiuntė Prancisku Juozapą atviru tekstu)- konservatizmas leido Habsburgams vykdyti misiją, būti reikalingiems. Tačiau ir šiai misijai atėjo galas, iš dalies dėl pačių Habsburgų kaltės.

Nuo 1859 iki 1867 m. Augsburgo dvare buvo beviltiškai ieškoma priežasties tolesniam imperijos egzistavimui, kol visai netikėtai atėjo mesijas:

ta da

Sutrypęs Austriją į purvą mūšio lauke, Bismarkas galėjo daryti su ja ką norėjo.

Intermezzo apie vokiškus nacionaldebilus. Bismarkas yra vokiečių nacionalistų ikona per amžius amen. Sakoma, kad Bismarkas suvienijo Vokietiją. Tiesa sakant, jis to nepadarė, ir net nenorėjo.

Kaip 1848 m. jaunų idealistų vedamos minios žygiavo Berlyno gatvėmis su tautinėmis trispalvėmis, jaunas studentas Otas sėdėjo savo kambarėlyje ir vartodamas epinius kiekius alus keikė tuos niekšus. Jis buvo Prūsijos junkeris ir jo ištikimybė buvo tik Hohenzolernų dinastijai. Vienintelis jo tikslas buvo iškelti Prūsijos karūną, o nacionalinės Vokietijos jis nenorėjo ir darė viską, kad jos nebūtų. Palyginkim du susivienijimus: Italijos ir Vokietijos. Išoriškai jie gan panašus: intelektualinė tautinės valstybės idėja įgyvendinta per vienos iš karalysčių ekspanciją. Tačiau… Kavuras (Cavour) ir jo įpėdiniai tiesiog triuškino pietų Italijos savitumą užversdami ją šiaurietiškais valdininkais ir dekretais. Kadangi po pusantro tūkstantmečio gyvenimo atskirai šiaurė ir pietus buvo dvi atskiros kultūros, Italijos valstybininkai matė skylimo grėsmę, ir dirbo išijuose kad užkirstu tam kelią. O Bismarkas net nesiteikė sukurti Vokietijos valstybės. Šiandien Vokietija yra federacinė valstybė, o Antrasis Reichas buvo valstybių federacija. Stambiausios jos narės- kaip Saksonija ir Bavarija- tebeturėjo netgi tokius suverenumo atributus kaip kariuomenė ir užsienio reikalų ministerija. Smulkesnės šiuos reikalus delegavo Prūsijai, bet išlaikė didžiule vidine autonomiją. Prūsijos karalius tapo šios federacijos prezidentų ir tiek.

Vokiečių nacionalistai tada susivienijo už Bismarko nugaros, kas gal ir sakytų, kad jie suprato didžiojo Italijos suvienijimo šauklio Makiavelio mintys geriau nei Garibaldis (jis rėmė Bordžijas, „Tito Livijaus dekadose“ tai pagrįsdamas paprasta mintimi: idiotiška kovoti už tai, kad suvienytoji Italija būtų respublika ar kad joje būtų teisingas valdymas ar dar kas. Pirmiausia reikia suvienyti Italiją, o tada jau žiūrėsim, kaip padaryti, kad joje butu gerai).

Vokiečių nacionalistai už parama Bismarkui buvo apdovanoti dideliu žingsniu pirmyn link savo tikslo, tačiau jų įtikėjimas į Bismarko nacionalizmą ir garbinimas po šiai dienai rodo skystoką protelį.

Juk Bismarkas ir yra žmogus, kuris išdavė vokiečių nacionalinės valstybės idėją taip šauniai, kad jos po šiai dienai nėra ir turbūt nebebus.

Bismarkas galėjo paprasčiausiai įtraukti visą Habsburgų imperiją į savo kuriamą Reichą, bet tai butų reiškę ir tai, kad jam tektų narplioti visas jos problemas. Kita vertus, jis galėjo prisijungti tik vokiškas imperijos žemes (įskaitant Čekiją- iskono niemeckaja zemlia, tuometiniu supratimu), o kitką paleisti kaip nepriklausoma Vengriją. Tačiau Vengrija butu virtusi (kartu su Bulgarija, Serbija, Rumunija) Vokietijos satelite- geopolitikoje gravitacija veikia ne prasčiau nei fizikoje.

Abu variantai reiškė viena- Vokietija virsta super-hegemonu ir kitos valstybės turi vienytis, kad ją atsvertu. Netgi ta mažoji federacinė Vokietija, kuria sukūrė Bismarkas galiausiai sukėlė tokį atoveiksmį, o nacionalistų svajonė butu tai padariusi dar greičiau. Taigi Bismarkas neutralizavo Habsburgus užkabindamas jiems dualizmą ir paliko toliau egzistuoti, kaip svorio centrą galių balansui pasiekti. Deja, Vilhelmas II nesuprato Bismarko sistemos genialumo ir leidosi į imperializmo žaidimus, kuriais didysis kancleris taip bodėjosi.

Taip Habsburgai gavo dar viena egzistavimo pateisinimą- neprašytą ir žeminantį, ko gero ne iki galo ir suvoktą, tačiau leidusi jiems egzistuoti dar keliasdešimt metų.

Atitinkamai smuko ir Vienos politinis svoris- po Berlyno kongreso Austrija atsidūrė Rumunijos ir Albanijos lygoje.

O dėl karinės galios… Kalbėdamas apie imperijos karinius pajėgumus, Rokiškis vertina juos geriau nei grafo Radetskio (Radetzky) ginklo draugai.

Pažiūrėkim į Austriją Krymo karo metų. Po 1849 m. reakcijos tai- unitarinė centralizuota diktatūra. Valdžioje Švarcenbergo (Schwarzenberg)- Buolio (von Buol) klika, stipraus kumščio šalininkai nekantraujantis pasirodyti tarptautiniu mastu. Jie įtikina imperatorių nusiųsti Rusijai ultimatumą. Ir čia pat supuolę generolai, argumentuodami armijos silpnumų, išreikalauja iš jo pažadą, kad ultimatumas nebus vykdomas. Austrijos kariuomenė įžengia į Dunojaus kunigaikštystes, užtvirtindama gyvybinius imperijos ekonominius interesus ir dedama pagrindą jos dominavimui Balkanuose, tačiau jau po keliu mėnesių atsitraukia, kad padarytu vietos nepriklausomai Rumunijai.

Toks svyravimas tarp diplomatų tvirto kumščio ir generolų drebančių kinkų lėmė pralaimėjimą visais frontais: kadangi Austrija flirtavo su abiem pusėmis, abi ir pyko už jos neutralitetą karo metu. O netrukus Italijoje kilo karas su Prancūzijos- Pjemonto koalicija, kuris parodė, kad generolai buvo teisus.

O toliau buvo dar blogiau: kai 1914 m. Imperija galiausiai pakilo į karą, vaivada Radomiras Putnikas juos sutrypė taip, kad Skandebergo šmėkla iš pavydo apsiverkė. Aplamai, jeigu kas ir turėjo kokiu iliuzijų dėl Austro- Vengrijos karinės galios, po Redlio skandalo tapo aišku, kad armijos išformavimas nebūtu didelis smūgis Imperijos kariniams pajėgumams.

Tačiau ką jau čia ta armija- jeigu pats valstybės „būti ar nebūti“ sprendžiamas kitų imperijų ministrų ir imperatorių pasitarimuose, tai ar galima ją laikyti „tikra imperija“?

Apie Austrijos imperijos prigimtį

Beje, šita imperija savo laiku buvo viena iš trijų, sudraskiusių gabalais Abiejų Tautų Respubliką (pati atplėšusi Galiciją, o paskui – net ir Krokuvą) ir atidavusių Lietuvą į Rusijos Imperijos nagus. Su pastarąja Austriją labai įdomu lyginti, nes abi šios imperijos buvo multinacionalinės, įtraukiančios kitas tautas, abi tuo pat metu draskė mūsų šalį gabalais.

Palyginti visada įdomu, tačiau palyginimas tik rodo kokios skirtingos jos buvo. Rusija buvo naujųjų laikų imperija, panašesnė į Britanijos ar Prancūzijos imperijas. O Austrija taip ir liko dinastine imperija, be tautinio pagrindo. Pranciškus Juozapas buvo paskutinis žmogus nešęs Karolio Didžiojo universalios imperijos karūną ir jis pats tai suprato: „Ich bin der letzte Monarch der alten Schule“. Nors jis ir laikė save etninių vokiečių, kaip tvirtino Napoleonui III, bet štai vienas jo giminaičių nusprendė būti ukrainiečiu. Tokie tautiniai skirtumai suprantami kalbant apie Lietuvos bajoriją, bet Habsburgų atvejų tai rimtos problemos simptomas.

Rusijoje turime tautą- dominatę, kurios etninis ir kultūrinis identitetas susietas su imperijos santvarka (Правосла́вие, самодержа́вие, наро́дность), o kitos tautos yra aiškiai ant žemesnio laiptelio. Austrijoje- ne visai taip. Čia turime vokiečius, kurie kaip pretenduotu užimti tokia vietą, tačiau Vengrijoje tvarkosi vengrai ir vokiečiai ten žino savo vietą. Galicijoje ką nori daro lenkai, o pietuose reikia skaitytis su italais. Trumpai tariant yra kelios „viršesnės“ tautos, kuriu kiekviena turi ant kieno sprando sėdėti- vokiečiai turi čekus, italai- slovėnus, lenkai- ukrainiečius, vengrai- slovakus ir rumunus etc. O ponulis imperatorius jojo ant jų visu, manipuliuodamas tautiniais ir klasiniais nesutarimais, tam kad pats liktų valdžioje. Juozapas Pranciškus pradėjo valdyti kaip vienvaldis absoliutinės monarchijos šeimininkas, o baigė kaip konstitucinės federacijos galva. Vienu metų jis net rėmė visuotine rinkimų teisę. Didikai, buržua, vokiečiai, čekai, liberalai, nacionalistai ir viskas ką tik epocha išperėdavo imperatoriui tebuvo trukdžiai, tarp kuriu reikėjo laviruoti, kartais meilintis, kartais mušti, kad tik likti viršuje.

Todėl visada likdavo iliuzija, kad su dvaru galima susitarti, kad po imperatoriaus karūna galima pasiekti kažkokią harmoniją. Ir vienas po kito politikai perėjo federacijų planus ir ideologines sroves, atseit išspręsiančias viską.

Garsiausi pavyzdžiai- austromarksizmas ir austroslavizmas. Pastarasis siekė sukurti slavų federaciją, valdoma Habsburgų imperatoriaus, kuris gintu slavus nuo vokiečių. Tas tiko imperatoriui, su sąlyga, kad slavai duos jėgą atremti vokiečius, o to šie neturėjo. Kiek vėliau slavų tautos užsiaugino raumenys ir.. imperatorius joms pasidarė kaip ir nereikalingas.

O austromarksizmas pabandė sutaikyti nacionalizmą ir socializmą pačiu kvailiausių būdų. Idiotiška srovė numirė, ir tapo trašomis ant kurių išaugo nacizmas ir eurokomunizmas. Beje, jeigu kas domisi tarptautinėmis naujienomis, tai gal girdėjo, kad Belgijoje pastaruoju metų kilo problemų formuojant ministrų kabinetą. Gal sutapimas, gal ir ne, bet būtent Belgija yra vienintelė pasaulio valstybė, kuri taiko austromarksistinį nacionalinio klausimo sprendimą praktikoje.

Tiesa sakant, suskaičiuoti visus projektus ir politines sroves beveik neįmanoma. Ir kuo smagiau Imperija ėjo velniop, tuo jų buvo daugiau. Beje, per abu pasaulinius karus, kuo prasčiau vokiečiams sekėsi fronte, tuo daugiau pokarinės Europos žemėlapių jie pribraižydavo.

Trumpai tariant, Rusijos ir Austrijos imperijos, panašios išore, kardinaliai skyrėsi prigimtimi.

Apie Vengriją

Verta palyginti Austriją-Vengriją ir su Abiejų Tautų Respublika: panašiai, kaip Lenkija įtraukė imperijon Lietuvą, taip ir Austrija įtraukė savo imperijon Vengriją, palikdama gana nominalias teises, dvivaldystę, tačiau po truputį išsunkinėdama.

Tai kad kaip tik atvirkščiai- Vengrija buvo parazitas, sunkiantis gyvybę iš Austrijos.

Viskas prasidėjo 1516 m., kai Čekijos ir Vengrijos karalius (čia atskira ir labai ilga istorija) Liudvikas Jogailaitis žuvo kautynėse su turkais ir abi karūnas paveldėjo imperatorius. Ilgoje kelionėje nuo atskirų valstybių rinkinio link vienos imperijos, čekų ir vengrų keliai išsiskyrė. Abi maištavo, tačiau čekai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, o vengrai…

Jie 1703 m. tačiau 1711 m. išderėję geras sąlygas, nurimo: Habsburgai pripažino Vengrų bajorijai visas tradicines teises ir privilegijas, o šie pripažino imperatorių savo karaliumi. Ateinančius kelis šimtmečius taip abi pusės ir stumdėsi dvaro intrigose- monarchija laikė save teisėta Vengrijos šeimininkę, vengrų bajorija manė tą pati. Vieni 1711 m. kompromise matė vengrų pažadą būti gerais Vienos valdiniais, kiti- imperatoriaus pažada neliesti vengrų privilegijų.

O po to buvo 1848 m. Vedami Lajušo Košuto (Lajos Kossuth), vengrai nuvertė monarchija ir įkūrė demokratine respubliką. Na, kai kuriems. Mat Vengrija iki 1918 m.- tai ne šiaip Vengrija, o Tūkstantmetė Šv. Stepono Karūnos Žemių Karalystė! Ji tebeegzistavo viduramžiškose ribose, apimdama plačias nevengrų žemes. Netgi 1910 m. vengrai čia tesudarė 54%

Košutas pasakė aiškiai: tegu visi slavų šiukšlės tampa vengrais arba jiems atsirūgs. Ir taip, kartų su pirmąja tautine demokratine valstybe gimė pirmasis etninis valymas, kuriame revoliucinė Vengrija kovojo iškart su Habsburgais ir visomis Vengrijos tautomis, kol galiausiai įsikišo Rusija.

Imperijos atsakymas buvo unitarizmas, kuri sužlugdė Bismarkas. Vengrai priėmė nauja susitarimą, kuris jiems buvo net geresnis: vengrams nereikėjo rūpintis visokiomis problemomis kylančiomis iš suverenumo, o Šv. Stepono karūnos žemėse jie galėjo daryti ką norėjo.

Iki 1948 m. vengrų didikai laižė imperatoriui batus ir gaudavo už tai dvarus bei titulus, o su Austrija kovojo šlekta, įsitvirtinusi savo dvareliuose ir vietos savivaldoje. Tačiau kartu su 1849 m. niveliacija buvo šluojami ir feodalizmo likučiai. Didikai gavo stambias išmokas ir jas investavo, paversdami Vengriją pirmaujančia žemės ūkio produkcijos gamintoja, vėliau plėsdamiesi į kitas sritis (faktų mėgėjams: 1870- 1913 m. Vengrijos BVP kasmet augdavo apie pusantro procento), tuo pačiu virsdami nepriklausomais kapitalistais, o tuo tarpų šlektų dvariukščiai bankrutuodavo vienas po kito. Jiems nieko kito neliko, kaip keltis į miestus ir ieškoti darbo. Kai 1867 m. vengrai atgavo valstybę, abi šios grupės sutarė nacionalinių klausimų: didikams- kapitalistams tai tapo kova su dvaro kišimusi į jų reikalus, o šlektoms- galimybe užsidirbti- vien nevengriškų mokyklų uždarymas kiek darbo vietų sukūrė (jeigu jums įdomu apie eilinius vengrus, tai jie neturėjo politikai laiko- rugiai grafo Károlyi laukuose patys gi nenusipjaus).

Apie tai kaip Vengrijoje sekėsi nevengrams, pateiksiu keletą skaičiukų: 1910 m. surašymo duomenimis, vengrų čia gyveno 54.5 %, vengrų kalba ėjo 80 % laikraščių ir jie užėmė 90 % valstybės aparato pozicijų. Čia aišku tik statistika ir visų niuansų su ją neatskleisi (pvz. įstatymo, kad mokytojas, kurio mokiniai nemoka vengriškai privalo būti atleistas), tačiau bendras vaizdas aiškus. Panašiai tik tyliau lenkai tvarkėsi Galicijoje.

Kaip sakė grafas Andrašis (Andrássy) „Slavai netinka valdyti, jie tetinka būti valdomi“.

Austrijos imperija vengrams tebuvo reikalinga kaip priedanga, atitraukianti dėmėsi nuo jų pačių. O jeigu imperatorius sugalvotų iškrėsti kažką, kas nepatiktu vengrams…

Štai čia ir gludi visas 1867 m. „kompromiso“ genialumas. Tuo metų Austrijos ministrų kabinetui vadovavo toks Beustas (von Beust), prisiekęs Bismarko priešas ir buvęs Saksonijos karalystės premjeras. Jam terūpėjo kuo greičiau sudaryti kompromisą ir organizuoti naują anti-prūsišką koalicija. Jis greitai rado kalba su vengrų lyderių Andrašių. Imperatoriui jiedu pažadėjo palikti kariuomenę ir užsienio politiką, o tas gi nieko daugiau ir nenorėjo. Ir taip abi pusės, nustūmusios protestus (kuriu radosi abiejose pusėse), sukirto rankomis ir suskaldė imperiją į dvi valstybes, bendri teliko tik paštas ir pinigai. Pažadas imperatoriui buvo ištesėtas, įsteigiant trys bendras ministerijas- užsienio reikalų, karo ir finansų (pastaroji, beje, tik šiaip sau, jokių funkcijų ji neatliko). Be šių, vienintelis likęs saitas tebuvo parlamentinės komisijos, po 60 žmonių nuo kiekvienos imperijos dalies, kurios svarstė bendrų ministrų keliamus klausimus (vengrai dar kuri laiką prisibijojo, kad Austrijos pusė gali susiorganizuoti į vieningą frontą, bet greitai paaiškėjo, kad bent kokio klausimo svarstymas tarp Austrijos atstovų virsta į baisiausią bordelį ir chaosą, kai Šv. Stepono žemėse prieš vengrus ir cyptelėti niekas nedrįsdavo).

O štai ekonominės susitarimo dalies niekas iš austrų perskaityti, matyt, nesivargino. Pirmiausia Vengrija dengė tik nuo 30 iki 33 % bendrų išlaidų, antra Austrija ir Čekija tuo metų buvo augančios pramoninės šalys, ir joms reikėjo dviejų dalykų: duonos, maitinti augančius miestus ir rinkos savo prekėms. Taip gimė Muitų unija: Vengrija mielai atvėrė savo rinka austriškoms prekėms su sąlygą, kad vengrų dvarininkai bus duonos tiekimo monopolistai. Šita unija ir tapo pasaitėlių, kuriuo imperatorius buvo pririštas prie Budapešto.

O 1914 m. Imperija mirė. Karinė sėkmė dar galėjo pratęsti jos agoniją, tačiau po invazijos į Serbiją ir katastrofos Galicijoje, vokiečiai perėmė vadovavimą kariuomenei, o vengrai tapo jų lygiaverčiais partneriais, apeinat Vieną, kuri ėmė reikšti ne daugiau nei koks Štutgartas. O kadangi duonos ėmė trukti ir Vokietijai, tai vengriško apynasrio paragavo ir Berlynas. Pvz. 1916 m. Vokietija bandė į savo pusę parsivilioti Rumuniją. Ši butu mielai sutikusi, mainais už rumuniškas Transilvanijos sritis. Kurios, deja, priklausė vieno tokio šventojo karūnai.

O jau su savo suverenų paskutiniaisiais metais vengrai elgėsi kaip elementarus reketininkai.