Jurodivai.lt

Didžiosios apgavystės- 3

---

pirma dalis

antra dalis

KETVIRTAS MELAS- Ulfilos biblija

Iš pradžių (p. 42- 47) autorė aptaria kas tai yra per daiktas, po to pradeda skaičiuoti kokiu gotų buvo VI a. (p. 47- 49). ostgotų ir vestgotų buvo po dvi rūšis- tie kurie iškeliavo (istoriniai gotai) ir tie kurie liko namie (archeologiniai baltai).

Penkta rūšis buvo mažieji gotai- Vulfilos pasekėjai, kurie taikiai ūkininkavo dab. Bulgarijoje, ramiai sau skęsdami arijonizmo erezijoje. Statkutė pabrėžė, kad nors Ulfilos biblijos pagrindas germaniškas, leksikoje yra slavų ir baltų įtakos, o sakinių struktūroje- didelė graikų kalbos įtaka (čia dėl to, kad versta iš graikiško teksto).

Iškart po šių konstatavimų, užsipuolama germanu kalbų klasifikacija. Tačiau škotų priskyrimas germanams leidžia suabejoti ar autorė bent turi supratimą apie ką šneką.

Ir štai- logika ad perfectum:

absurdiška galvoti, kad Ulfilos pasekėjai, pabrėžtinai nekaringi ir neturtingi žmonės[…]buvo tauta tų, kurių tėvai prieš 60 metų […]įveikė galingiausią pasaulio imperiją.[…]Tauta, sutelkusi tokias dvi kariuomenės, turėjo būti pakankamai didelė, kad butų galėjusi surinkti tokį skaičių ginkluotų vyrų. Ji tikrai negalėjo būti tik vienoje Bulgarijos provincijoje gyvenusių žmonių grupelė (p. 51).

Išties taip manyti butu absurdas. Tik kad šitą absurdą pati Statkutė ir sugalvojo. Regis ji pati pamiršo, kad citavo Jordaną, kuris aiškino, kad mažieji gotai yra visais atžvilgiais visai normalus gotai, tik tiek kad arijonai, ir jie sudaro tik nedidelę dalį gotų.

Bandydama apeiti faktą, kad Ulfilos biblija visgi yra germaniška (nors ir su didelėmis priemaišomis), Statkukė sukūrė absurdiškumo šedevrą, teigdama, kad atsivertę į arijonizmą gotai imdavo kalbėti kažkokia kita kalba.

Paprastas pav. butu toks: tarkime, kad lietuviai išnyko, lietuviška raštija irgi dingo.

Vienintelis išlikęs stambesnis egzempliorius- kažkokia krišnaitų literatūra (“Brahavadgita, kokia ji yra” ar pan.). Pagal Statkutės logiką, šitą knyga reikėtų atmesti, kaip lietuvių kalbos šaltinį, nes “absurdiška manyti, kad ši menka bendruomenė galėtų būti tie patys lietuviai, kurių tėvai prieš 20 m. Vingio parke surengdavo šimtatūkstantinius mitingus”.

Po tokio atradimo autorė dar pateikia duomenų (spėkit iš kokiu šaltinių), kad gotai buvo užėmę Skitiją. Kaip tai įrodo gotų baltiškumą ar germaniškumą, paliekama spėlioti skaitytojui.

PASTABA. Dėl baltiškų ir slaviškų priemaišų Ulfilos biblijoje. Kaip minėjau, gotai nebuvo etniškai monolitinis darinys (beje, o kas buvo? Tas pats galioja ir, tarkime, romėnams. Bet juk nesakome, kad Hadriano sieną statė sirai ir sarmatai, nors tame daugiau tiesos, nei sakyti, kad ją statė romėnai), bet greičiau jau genčių sąjunga ar susivienijimas (kaip be pavadinsi), kuriame dominavo germanai gotai. Ulfilos biblija būtent ir atspindi šią situaciją.

PENKTAS MELAS- Barbarai

Gotai- gudai (t.y. lietuviai=baltai) nebuvo barbarai. 410 m., Alarikui užėmus Romą, gotų valstybei jau buvo sulaukusi garbingo 2400- ojo jubiliejaus (pala, pala, taigi taip išeina, kad šiemet- 4000- asis jubiliejus!!!!). taip rašo Jordanas, ir Statkutė džiaugsmingai pareiškia, kad archeologija tai patvirtina (p. 55- 56)

Čia pat seka gal keturi puslapiai baltiškų skolinių finų kalbose. Kuo tai įrodo valstybės egzistavimą, vėlgi paliekama aiškintis pačiam skaitytojui (jeigu rimtai, tai Statkutė tiesiog vėl parodė, kad neskiria archeologinės kultūros ir kalbinės grupės nuo valstybės).

Galiausiai ji trumpai išdėsto tos valstybės istoriją:

Iš pradžių išeiviai iš tos Scandzos užkariavo Vokietiją, po to (1260 m. pr. Kr.)- Indiją, taip ir atsirado sanskritas (šitą gal galima paaiškinti tuo, kad autorė tiesiog nežino, nei kas tas sanskritas, nei su kuo jis valgomas). Ir aplamai- reguliariai tie gotai iš Scandzos kur nors keliaudavo- vis matai rūpėjo jiems keliauti, lietuvybę skleist.

Autorei aišku ne motais kad ir tas faktas, jog jos pasiūlyta Scandzos teritorija yra, švelniai tariant, per maža, kad krėstu tokius demografinius pokštus. Beje- visas šitas prieškristinės imperijos reikalas yra tiesiog copy/paste nuo Gedgaudo.

Po to dar autorė pašneka iš vis nebeaišku ką ir finišuoja skyriumi „Kas toliau?“, kuri galima pavadinti ir paprasčiau- Statkutė apie Statkutę su meile“ arba „Visi myli Statkutę“

IŠVADA

Išvada šiuo atveju tegali būti vienokia- jeigu tiek primalta vos 60 puslapių darbe, stambesnių jos veikalų ir akyse matyti nenoriu.

Tags: baltai, gotai, Jūratė Statkūtė de Rosales, pseudoistorija