Skaitymai. Thomas Hobbes apie absurdų priežastis
Absurdų priežastys.
1. Pirmąją absurdiškų išvadų priežastį aš priskiriu metodo nebuvimui, tam, kad filosofai nepradeda savo samprotavimo nuo apibrėžimų, t.y. nuo savo žodžių reikšmės nustatymo, tarsi jie galėtų parengti sąskaitą, nežinodami tikslios skaičių vienas, du ir trys reikšmės.
Kadangi visi kūnai įeina į apskaitą dėl skirtingų sumetimų (kuriuos aš minėjau ankstesniame skyriuje) ir šie sumetimai yra įvairiai pavadinti, tai ir visokie absurdai kyla iš jų vardų painiavos ir netinkamo jų siejimo teiginiuose.
2. Antrąją absurdiškų teiginių priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų vardai suteikiami jų savybėms, arba savybių vardai – kūnams, kaip daro tie, kurie sako: tikėjimas yra įlietas arba įkvėptas, nors niekas, išskyrus kūną, negali būti įlietas ar įkvėptas į jokį daiktą; taip pat, kad tįsumas yra kūnas ir kad pasivaidenimai yra dvasios ir tt.
3. Trečiąją priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų, esančių už mūsų, požymių vardai, suteikiami mūsų pačių kūnų požymiams, kaip daro tie, kurie sako, kad spalva yra kūne, garsas yra ore ir tt.
4. Ketvirtąją – tam, kad kūnų vardai suteikiami vardams arba kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad yra visuotiniai daiktai, kad gyva būtybė yra giminė, arba visuotinis daiktas, ir tt.
5. Penktąją – tam, kad savybių vardai suteikiami vardams ir kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad daikto prigimtis yra apibrėžimas, žmogaus įsakymas yra jo valia ir pan.
6. Šeštąją – tam, kad vartojamos metaforos, tropai ir kitos retorinės figūros, užuot vartojus tikslius žodžius. Nors įprastinėje kalboje ir leistina, pavyzdžiui pasakyti: kelias eina arba veda šen ar ten, patarlė sako tą ir aną (nors keliai ir negali vaikščioti, o patarlė – kalbėti), tačiau kai skaičiuojame ir ieškome tiesos, tokios kalbos yra neleistinos.
7. Septintąją priskiriu tam, kad nieko nereiškiantys vardai yra paimti iš scholastų ir išmokti mintinai, pavyzdžiui, hipostatinis, transubstanciacija, konsubstanciacija, amžinasis dabar ir panašios scholastų giesmelės.
Tam, kuris gali šito išvengti, nelengva pasiduoti kokiam nors absurdui, nebent taip atsitiktų dėl samprotavimo ilgumo, nes jis galbūt užmirštų, kas ėjo prieš tai. Mat visi žmonės iš prigimties samprotauja panašiai ir gerai, jeigu jų principai geri, nes kas gi bus toks kvailas, kad suklystų geometrijoje ir atkakliai laikytųsi tos klaidos, jeigu kas nors kitas jam ją parodytų?
Nurašyta nuo Thomas Hobbes “Leviatanas”, Vilnius, ALK Pradai, 1999 m. 64-65 psl.
comments feed
No Comments