Negalima sakyti, kad žmonės buvo blogi Wittgensteinui, bet jis jais vistiek nepasitikėjo ir stengdavosi išvengti didesnių sambūrių. Į vienatvę jis buvo linkęs iš prigimties, kaip ir į depresiją, kuri apimdavo jį vienatvėje. Nemaloni jinai buvo Wittgensteinui, bet žmonės dar nemalonesni. Tikriausiai tokios nuostatos jisai laikėsi dėl to, kad niekaip nepavykdavo su žmonėmis rasti bendros kalbos. Taip ir kentėjo visi. Smarkiai kentėjo Wittgensteinas, tačiau dėl jo žmonėms tekdavo kankintis dar labiau.
Vieną kartą eidamas gatve kažkokio tai miesto, kuriame gyveno, Wittgensteinas priėjo prie nepažįstamos įsimylėjelių porelės ir verdamas juos paklaikusiu žvilgsniu paklausė:
– „Kai aš ištariu žodį, kas tuomet yra tas žodis, objektas ar faktas?“ .
Po šių žodžių mergina stipriau įsikibo į mylimojo parankę, tuo tarpu šis viena ranka tvirtai apkabino ją per pečius, o kita pasiruošė gintis. Tada atsargiai žengdami jie apėjo Wittgensteiną puslankiu ir sparčiai nuskubėjo tolyn. Tačiau praėjus kelioms dienoms toji mergina, nebeištvėrusi klausimo apie objektą ir faktą naštos, naktį išbėgo iš namų ir nusiskandino. Tuo tarpu jos mylimasis liko vienui vienas savo nevilty ir su tuo pačiu neatsakytu klausimu.
Ne paslaptis, kad daug kas iš tų, kuriems teko nors kiek pažinoti Wittgensteiną, galiausiai rįždavosi baigti savo gyvenimą savižudybe. Taip ir žudydavosi visi, tiek artimi giminaičiai, tiek ir tie, su kuriais Wittgensteino beveik niekas nesiejo. Štai kad ir kažkoks Vienos poetas, kurį Wittgensteinas norėjo paremti pinigais, atitekusiais jam po tėvo mirties kaip palikimas. Tai tas poetas, vos tik sužinojęs apie Wittgensteino ketinimus, puolė į tokį liūdesį, kad perdozavo kokaino ir numirė.
comments feed