Taip ir gyveno Wittgensteinas nuo kitų žmonių užsisklendęs. Nuo vienatvės jį gelbėdavo tik maža, raina katytė, kurią jis kažkada rado šąlančią patvoryje ir pagailėjęs parsinešė namo savo užantyje. Ilgainiui katytė visiškai priprato prie Wittgensteino ir kas vakarą murkdama susirangydavo jam ant kelių, juos šildydama. Wittgensteinas glostydavo katytės nugarą ir delnu jausdavo kaip po švelniu jos kailiu virpa jam nesuprantama, tačiau tuo pačiu metu tokia artima gyvybė. Katytės šiluma kildavo nuo Wittgensteino delno per visą jo ranką aukštyn ir galiausiai glostančiais šilumos siūlais pasklisdavo po visą kūną. Tai buvo ypatingas, dar nepatirtas išsilaisvinimo jausmas – vienatvė dingdavo, o kartu su ja ir depresija. Šios dvi dvasinės Wittgensteino sesės, iki tol jį kankinusios tai paeiliui, tai abi vienu metu, pasirodė esančios bejėgės prieš ši mažą ir nesąmoningą gyvybės gurvuolėlį.
Taigi gyveno jie dviese ir Wittgensteinas jautėsi laimingu. Tačiau staiga katytės elgesys pasikeitė. Iš pradžių ji nustojo murkti, po to ėmė Wittgensteino vengti. Vakarais jinai nebesusirangydavo jam kelių, o atsitūpusi ant vėsios palangės žvelgdavo pro atvirą trečio aukšto langą žemyn, į akmeniniu grindiniu pirmyn ir atgal skubančius žmones. Wittgensteino žvilgsnio jinai vengdavo, kol galiausiai vieną dieną, tupėdama ant palangės staiga atsisuko ir pažvelgė jam tiesiai į akis, tarsi norėtų kažką pasakyti. Wittgensteinas norėjo jos paklausti, tačiau suprato, kad jis nežino nė vieno sakinio, kuris galėtų būti ištartas kaip klausimas jai. Jis tik tylėjo ir žiūrėjo jai į akis. Tuomet katytė nusisuko, žengė keletą žingsnelių link palangės atbrailos ir krito žemyn. Krito nuolankiai ir sunkiai kaip akmuo.
Wittgensteinas puolė prie lango ir persisvėręs pažvelgė žemyn. Apačioje ant grindinio, dar gyvas, trūkčiojo jo katytės kūnelis. Vienmarškinis jisai išbėgo į gatvę, kuo atsargiausiai ją pakėlė ir nešdamas ant rankų, pakilo į savo kambarį. Paguldyta ant lovos katytė bejėgiškai tįsojo ir tik retkarčiais jos letenėlės imdavo mėšlungiškai trūkčioti. Kartais ji sukaupusi paskutines jėgas pakeldavo savo galva ir traiškanojančiomis akimis gailiai pažvelgdavo į Wittgensteiną. Žvelgdavo jinai tylomis, tik retkarčiais bejėgiškai iššiepdavo savo nasriukus tarsi norėtų sukniaukti kažką, tačiau taip ir neišleisdavo nė garso. Jisai žvelgė į ją ir netikėtai suprato – net jei katytė jam galėtų pasakyti kažką jo paties kalba, jiedu vis tiek nesusišnekėtų.
Wittgensteinas budėjo prie merdinčios katytės visą naktį, kol paryčiui nevalingai užsnūdo. Neužilgo pakirdęs iš neramaus snaudulio savo katytę atrado jau nugaišusią. Apimtas nevilties jis išėjo lauką. Miestas budo iš miego, gatvėmis riedėjo pirmieji ekipažai, lakstė vaikai, atsidarinėjo krautuvėlės. Išaušo dar vienas, beprotiškai smagus vėlyvo pavasario rytas.
Nieko nematydamas Wittgensteinas padėrusiomis akimis ir trūkčiojančiais žingsniais sliūkino saulėta gatve, kol netikėtai akis į akį susidūrė su kažkur jau matytu vyrišku veidu. „Kaip pasakyti tai, apie ką negalima kalbėti?“, – paklausė praeivio Witgensteinas, įsispitrydamas jam į akis. Tasai nieko neatsakė, atsitraukė kelis žingsnius atgal ir staiga apsisukęs pasileido bėgti tolyn kiek neša kojos. Pasirodo tai buvo tas pats vaikinas, kurio mylimoji kažkada nusiskandino išgirdusi Wittgensteino klausimą apie objektą ir faktą. Parbėgęs namo jisai paskutinį kartą pažvelgė į įrėmintą savo mylimosios nuotrauką, kuri perrišta juodu kaspinu stovėjo ant komodos. Tada išsitraukė iš komodos stalčiaus revolverį, drebančiomis rankomis jį užsitaisė ir iššovė sau į burną. Visa laimė, kad jisai nepažino Wittgensteino ir nesuprato, kad tas, ką tik sutiktas ir kažko jo paklausęs žmogus, yra tas pats, kuris kažkada paklausė apie objektą ir faktą. Priešingu atveju, tikrai nežinia, kokia dar baisi nelaimė jį būtų ištikusi.
comments feed