Filosofijos istorijos etiudai. Šliogeris peršoka upelį (1)
Niekam ne paslaptis, kad Šliogeris nemėgdavo klegančių studentų, lojančių feminisčių ir apskritai miesto šurmulio. Laisvalaikį jis mieliausiai leisdavo miškuose, pievose, dirvonuose. Štai ir šį kartą žingsniavo jis laukais smilgą dantyse įsikandęs, lauko gėles skindamas, vabalėlių dūzgimo klausydamas ir giliai žemės aromatualsuodamas. Staiga, išgirdęs čirpimą, atkreipė dėmesį į žolėje pasislėpusį žiogelį. Šliogeris pritūpė ir įsižiūrėjo į jį. Tupėjo žiogelis žolėje, visas toks žalias, įsitempęs ir pasiruošęs šuoliui. Pritūpė ir Šliogeris žiūrėdamas į žiogelį, štai čia ir dabar prieš jį esantį, tokį gyvą, gražų, tokį tikrą, visiškai nepanašų į tas pamėkliškas gyvybės parodijas, kurias Šliogeris kasdien regėdavo slankiojančias mieste ir universitete. Staiga žiogelis, atsispyręs žmogaus akimi nepagaunamu savo kojų judesiu, nuskriejo tolyn ir vėl nusileido kažkur žolėje. Šliogeris kiek nepasitikėdamas savimi pasitursino ir atsispyręs kojomis taip pat šoktelėjo link tos vietos, kur žolėsna nusileido žiogelis. „Kaip keista, štai aš šuoliuoju tarsi žiogelis, o mokykloje per fizinio lavinimo pamokas toks šuolis vadinosi „varlytė“, vos spėjo pagalvoti Šliogeris ir vėl išvydo kaip žiogelis, pakilęs virš žolės, švystelėjo tolyn nuo jo. Šliogeris susikaupė ir vėl liuoktelėjo tolyn. Žiogelis gi vėl stryktelėjo tolyn, o Šliogeris, kažkokio egzistencinio įkarščio apimtas, vėl liuoktelėjo jam iš paskos. Žiogelis vėl tolyn, o Šliogeris, nepaisydamas raumenų maudesio šlaunyse ir blauzdose, stryktelėjo jam iš paskos. Taip ir šuoliavo abu, kol pasiekė nuostabaus grožio plonytį upelį. Žiogelis tik švystelėjo kojomis nuo vieno jo šlaito atsispirdamas ir nusileidęs kažkur toli, toli kitoje jo pusėje, dingo vešlioje žolėje. Šliogeris sutriko, beprotiškai maudė jo senatviškus kojų raumenis ir kelių sąnarius, kilo beveik neįveikiama pagunda atsigulti ir ištiesus atpalaiduoti kojas, bet jis tiesiog privalėjo padaryti tai. Jis privalėjo patekti anapus. Sukaupęs paskutines jėgas atsispyrė nuo žemės ir jau būdamas ore virš to upeliūkščio, jis pajuto, kad jo neperšoks…
(Ryt-poryt užbaigsiu istoriją. Šiuo metu nebegaliu – alus baigėsi)
comments feed
8 Comments
Dvi klaidos. …žemė Šliogeriui turi ne aromatą, o kvapą. I r Šliogerio amžiuje pirmiausia skauda sąnarius, raumenys jau kažkur anapus…
Alų reikia pirkti iškart du po 1,5 litro.Kalnapilis Export, Iš tos pakuotės greit deguonis neišeina ir alus geras, ne taip kaip kituose bambaliuose. Tada taip greit nesibaigia…
Dėl antro, tai esu linkęs pritarti, o dėl pirmo – taigi čia subjektyvu. O dėl alaus tai po dviejų 1,5 litro, tai irgi nekoks rašymas
Yra toks dalykas kaip stiliaus pojūtis, žemė tikram lietuviui nuo žagrės kvepia, o ne aromatizuoja…
Va, va…tai, kad Šliogeris ne nuo žagrės. Nors čia irgi – žinok, buvau parašęs “kvapą”, bet po to ištaisiau į aromatą
Net nžn, gal ir vertėtų pertaisyti atgal.
Kreivarnki, o įkvėpimą šiam etiudui atėjo su šiuo Šliogerio pasisakymu?
http://www.alfa.lt/straipsnis/11985152/Filosofas.Sliogeris..mes.jau.esame.anapusiniame.pasaulyje=2011-07-25_14-48/
Iš kur gi daugiau. Būtent iš to pasisakymo
kartais Šliogerio “įžvalgos” apgauna net jį.
Kartais… Bet dažniausia jis pats apgauna savo įžvalgas.