Tuo metu, kai dar visai buvo jaunas, Nyčė labai draugavo su Wagneriu. Nyčė kuo švenčiausiai buvo įtikėjęs tą, kuris muzikuoja, daug geresniu filosofu esant už tą, kuris visokiais nesuprantamais žodžiais savo miglotas mintis ant popieriaus dėsto. Tas Wagneris labai gerai muzikoje nusimanydavo ir dėl to Nyčė jį be galo gerbė. Štai išeina Wagneris kur nors pasivaikščioti, o Nyčė kur buvęs, kur nebuvęs: „Labas. Kaip sekasi? Kaip gerai, kad sutikau Jus. Mums turbūt pakeliui?“. Niekur nesidėsi, tekdavo Wagneriui kartu su juo eiti. Susitinka jie ką nors, o Nyčė iš kart sveikintis puola, Wagneriui net kvėptelt nespėjus: „Guten Tag Herr, čia mes su Herr Wagner vaikštinėdami nusprendėme, kad vokiečių tautos atgimimas įmanomas tik iš antikinės muzikos dvasios. Štai Herr Wagner irgi man pritaria ir tą mano nuomonę taip stipriai savo paskutinėje operoje išreiškė. O jūs jos jau klausėtės? Ne, kaip tai? Mein lieber Herr, jūs tiesiog privalote ją išgirsti, nes tuomet paprasčiausiai nesuprasite to, ką aš Jums dabar sakau! Jau einate? Na ką gi, iki pasimatymo operoje, lieber Herr“. Štai taip ir vaikštinėdavo Nyčė kartu su Wagneriu.
Kartą taip vaikštinėdami užėjo jiedu į knaipę. Atsisėdo, užsisakė alaus. Ir kad ims Nyčė pasakoti. Apie dekadansą, apie resentimentą, apie tai, kad tik Wagnerio muzikoje atgimsta tikrasis atiškosios tragedijos Dionizo šėlsmas ir dar apie daug ką. Klausėsi Wagneris jo, klausėsi ir tarė: „Fricai, tai ką tu sakai gal ir tiesa, bet tau reikėtų ūsus savo nusiskusti. Va tu kalbi, o tau nuo ūsų alaus puta dremba. Arba tau tada reikėjo ne alaus, o kokio šnapso užsisakyti. Bet kuriuo atveju, labai jau tie tavo ūsai nehigieniški“. Nustėro Nyčė, tarsi perkūno trenktas. Klaikiu žvilgsniu į Wagnerį įsistebeilijo. Tada, išleidęs kažkokį duslų gomurinį garsą, stvėrėsi sau už galvos ir strimgalviais puolė lauk iš knaipės. Blaškėsi Nyčė kažkur gal dvi paras, po to grįžo namo, nusipirko bilietą į traukinį ir išvyko nežinia kur. Vieni sakė jį į Šveicariją, kiti į Italiją išvykus.
Po kiek laiko Wagneris ėmė gauti laiškelius iš užsienio, kuriuose būdavo parašyta, kad vokiečiai yra bjauriausia tauta Europoje, kad jie valgo riebų maistą ir kad jų žarnas alus yra iš vidaus pragraužęs. Ten taip pat būdavo įrodinėjama, kad joks dvasinis vokiečių tautos atgimimas neįmanomas, nes visi vokiečiai esą mužikai iš prigimties. Tuos laiškelius pasirašinėdavo „Antikristas“, „Nukryžiuotasis“, „Dionisas“, „Zaratustra“ ir dar keli Wagneriui visiškai nepažįstami asmenys. Nelabai Wagneris suprasdavo apie ką ten rašoma. Norėjo kartą atrašyti, tačiau tų laiškelių atgalinis adresas būdavo labai neaiškus – nei miestas, nei gatvė, nei namo numeris nebūdavo nurodomas, tik ligoninės pavadinimas. Bet jis nelabai dėl to jaudinosi ir tuos laiškelius dažniausiai net neskaitęs išmesdavo į šiukšlių dėžę.
comments feed