Kiton pusėn Šliogeris nusileido neįtikėtinai lengvai, gal už penkiasdešimt metrų nuo kito upelio krašto… O gal ir už visų šimto. Kitoje upelio pusėje gamta akimirksniu apgaubė kažkokia nesuprantama amžinybės aura. Šliogeris su nuostaba suvokė, kad jam visiškai nekyla pagunda atsisukti atgal ir pasižiūrėti kaip toli jam pavyko peršokti tą nelemtą upelį į kurį jau buvo beikrentąs. Vietoje to jis tiesiog pakėlė akis ir išvydo prieš save liepsnojantį krūmą:
– Kas tu? – paklausė Šliogeris.
– Aš esu tas, kas esu, – atsakė krūmas.
– O kas tu esi? – paklausė Šliogeris mėgindamas vaizduoti paprastuolį, bet taip nevykusiai, kad net pats pajuto kaip iš gėdos jam kaista skruostai.
– Na matai, gi pats žinai kas aš esu, – pasakė krūmas, – tai, kad aš esu, kas esu, reiškia, kad aš esu kas yra.
– O kas esu aš? – vėl toliau vaizduodamas naivų paklausė Šliogeris.
– O tu atsisuk atgal…
Šliogeris atsisuko ir tolumoje išvydo tą patį upelį. „Na ir toli nušokau“, – tik spėjo sau pagalvoti Šliogeris, kai jo žvilgsnis užkliuvo už upelyje tysančio pagyvenusio vyro kūno. Gulėjo jis kniūbščias, kojomis ant upelio kranto, o veidu ir viršutine dalimi iki pusės paniręs seklioje srovėje.
– Tai juk aš pats! – susivokė Šliogeris, – negi aš miriau, nuskedau upelyje?!
– Nereikia visko taip dramatizuoti, – pasakė krūmas, – tu negalėjai numirti, nes negyvenai. Aš esu, kas yra, o tavęs nėra ir nebuvo. Tiesiog tu atlikai tai, kas pas jus per paskaitas vadinama „transcendenciniu judesiu“ ir dabar viskas bus kitaip. Panašiai kaip Cezaris perėjo Rubikoną…
– Bet Cerzaris juk nemirė…
– Tu irgi nemirei. Jei netiki apsisuk atgal dar kartą…
(Pabaiga – artimiausiomis dienomis)
comments feed
- et, tą patį upelį du kartus neperšoksi, – mąstė dar kartą atsisukęs Šliogeris. – Netaupiai, nekūribingai leidau laiką perrašinėdamas ‘celenapravelno’ Heidegerio idėjas, už jas gavau Nacionalinę premiją dar 1992 metais. Bet dabar atsiimsiu, gyvensiu viršvalandžius tam, kad įsitikinčiau, jog Nyčė buvo neteisus. Dievas nemirė 1886 metais. Atgailauju, Degantis Buše… amžinybė palauks…
darvinizmas, froidizmas, trockizmas sudrumstė XXa protus ir rezultate – du pasauliniai karai, re-evoliucijos, genocidai, holokaustas…
…ar daug smegenų reikėjo sukurt gulagus protingesniems už save? primityvus protas siekia dominuoti griaudamas tai, ką protingieji pastato. primityvus protas neapkenčia protingesnių už save nes bijo konkurencijos, todėl juos naikina, destruktūralizuoja visuomenes ir t.t…. taip kaip biurokratas viršininkas nepriims į darbą protingesnių už save… kvailas vyras nepakęs protingesnės žmonos….
… sveikas protas niekada nenaikina primityvo, bet leidžia jam išaugt iš savo primityvumo. sveikam protui nebūdinga konkurencija, jis renkasi bendradarbiavimą. Darvino atradimus suprimityvino primityvus protas. …..
…..Froidas matė tik žmogaus ego ir nepastebėjo žmogaus dieviškumo, kurio egzistavimą moksliškai įrodė Jungas. Todėl Froido pasekėjai žmogų vertina tik kaip kalbantį gyvūną, kuriam galima taikyti tuos pačius metodus, kurie išbandyti ant pelių, žiurkių, vabalų… šie `socialiniai inžinieriai` manipuliuoja žmonėmis apeliuodami neva į jų gyvulišką prigimtį, bet nuo to tik patys gyvulėja… ir tai vyksta dėl to, kad nei viena idėja neapleidžia savojo šaltinio – ką duodi kitam, tą gauni su kaupu. Toks yra dieviškasis priežasties – pasekmės dėsnis. Žmogus yra Dievo idėja, neapleidusi savojo šaltinio. Jis stovi vidury tarp gyvūnijos ir aukštesniojo Dieviškojo pasaulio. Savo laisva valia jis gali pasirinkti – su kuo jis nori tapatintis su gyvuliu savyje ar su Dievo Sūnumi.
Kas tiki, tas žino, Dievas nori suvienyto per meilę pasaulio. Susivienijimas po Nojaus arka prasideda po du – į šeimą, vėliau į giminę, tautą, tautų sąjungą…
Šėtonas irgi nori pasaulio. Bet jis jį bando į savo tinklą įtraukti per fragmentaciją. Todėl jam netinka nei šeima, nei tauta, nei meilė… ypač krikščioniška.
Tau, gerbiamasai, reiktų pasiilsėti…