Riba peržengta – prasideda nauja istorija?
Profesinio cecho reikalavimai dažnai verčia į nūdienos aktualijas žiūrėti kaip į procesus, kuriuose jau galima fiksuoti istoriją. Tai – kasdienybės dalis, nepaisant to, jog dažnai žymiai geriau jautiesi prieš akis pasidėjęs seno rankraščio kopiją, ir bandydamas jame įžvelgti priežastingumus, visuomenės veikimo dėsningumus, valstybės struktūras ir t.t. Visgi, kartais žvelgdamas į šios dienos aktualijas, negali nepabandyti fiksuoti to, kas jau tapo istorija. Andrius Kubilius ir jo vyriausybė, bent jau ta, kuriai buvo suteiktas 15-as numeris, atrodo tokia jau tapo, tiesiog daug kas dar yra pernelyg šviežia, kad būtų galima fiksuoti kaip pasibaigusį procesą. Tačiau reikia pasakyti, jog tai išties istorinė vyriausybė, kurios metu atsirado aiškūs ženklai, jog peržengiamos ribos ir prasideda kitokia Lietuva. Šiame kontekste neverta net kalbėti, jog Andrius Kubilius buvo žmogus, kuris dukart krizės kamuojamą šalį bandė su savo komandą traukti iš dugno. Lygiai taip pat neverta kartoti ir to, jog buvo aiškiai deklaruojama euroatlantinė Lietuvos kryptis, kuri tapo ilgalaikės valstybingumo išsaugojimo perspektyvos pagrindu. Gerokai įdomiau pažymėti, jog Antroji Lietuvos Respublika prie Kubiliaus kažkaip sugebėjo pergyventi pirmąją. Taip, tai įvyko tyliai ir be didesnio šurmulio, tačiau laiko plotmėje, lyginimai nebetenka prasmės.
Andriaus Kubiliaus vyriausybė atrodo puikiai ir kitame kontekste (ko fiksuojant spaudoje neteko matyti): šios vyriausybės metu buvo pradėta atsisveikinti su gyvaisiais praėjusios epochos simboliais. Pirmiausiai į galvą ateina tai, jog Andrius Kubilius, labiau negu vėžys turėjo graužti Algirdą Mykolą Brazauską. Taip, su juo jau baigta, pastatytas paminklas, kuriuo toli gražu ne visi yra patenkinti, bet paskutinysis Lietuvos komunistų partijos vadovas jau tapo istorija. Signataras, prezidentas, dukartpremjeras, inžinierius, statybininkas, medžiotojas, dosnus vyras ir t.t. dabar jau istorija, kuri turi savo pabaigą, bei formuoja naują pradžią. A. Brazausko gimtadienio minėjimas, tik parodo, kokias gilias šaknis įleido tradicijos, atneštos iš rytų. Tai – jau nauja pradžia ir tęstinumas, bet taip pat ir užfiksuota pabaiga. Tai tam tikras simbolis, kad tos, rytietiškos, partinės tradicijos bando keistis, bando ieškoti naujų atmainų Lietuvos visuomenėje. Tačiau eilė, praeinančių pro kapą nesusidarė, nors ir formuojamas pseudoprotokolas. Tiesiog turime užfiksuoti – tai jau tam tikro, partinio veiklos modelio pabaiga. Ir tai jau riba, kurią peržengėme.
Ne mažiau svarbios Lietuvoje valdant Andriui Kubiliu buvo dar vienos laidotuvės – Bronislovo Lubio. Tai irgi ribos peržengimas, kur galima fiksuoti tam tikrą pabaigą, mat jeigu Brazauskas buvo partinio veikimo simboliu, tai Lubį drąsiai galima įvardinti kaip nomenklatūros atstovą, savo laiku aukštai iškilusį ir išnaudojusį savo padėtį Antrojoje Lietuvos Respublikoje. Kaip tipinis nomenklatūros atstovas, jis stengėsi būti visiems vienodai geras, bet, lygiai taip pat tipiškai šiam sluoksniui, jis pradėjo nuo to, jog pirmiausiai būtų gerai jam pačiam. Kas dabar gali prisiminti, kaip prasidėjo Lubio verslo pasaulio kūrimas? Nekeldamas spaudos, nesistengdamas detaliau apžvelgti viso proceso, iš vaikiškos atminties galiu ištraukti tik tą fragmentą, jog, būdamas ministru pirmininku, jis sugebėjo privatizuoti tuo metu didžiausią cheminės pramonės gamyklą, o paskui ramiai atsistatydino. Tipinis nomenklatūrinio veikėjo žingsnis – pasiimti ir pasislėpti. Savotiškai džiugu, jog šis simbolis taip pat traukiasi iš viešosios erdvės…
Taip, galima ironizuoti, jog Andrius Kubilius ir jo ekonominė programa buvo priežastis, dėl kurios B. Lubio širdis sustreikavo, o A. Brazauską ji graužė labiau negu vėžys, tačiau tokia ironija nėra produktyvi, nors jos visiškai atmesti taip pat negalime. Dėsninga ir tai, Andriaus Kubiliaus vyriausybės laiku atsirado ir daugiau politinių lavonų, kurie nors ir vaikšto, o kartais netgi ir patenka į viešąją erdvę, visgi jau traukiasi iš politinio gyvenimo. Pirmiausiai kunigaikštienė Kazimiera Danutė, praminta ar prasiminusi gintarine ledi, pirmoji, kuri kažkada stovėjo prie atkurtos Lietuvos vyriausybės vairo. Ligos iškankinta senutė jau nebetraukia akies, ir nors ir visuomenę pasiekia jos žinios apie reabilitaciją, tačiau visiems daugiau negu aišku – politikai ji mirusi. Dar vienas simbolinis žingsnis, kur galima kalbėti apie politikų ir Rusijos bendradarbiavmo formas ir jų pabaigos fiksavimą optimistinių variantu, arba formų pokyčius, jeigu būsime šiek tiek didesni realistai… Taip pat galima prisiminti ir tai, jog politiniai lavonai šmėžuoja ir toliau, tiesa, nesukeliantys jokių emocijų, apart juoką daugiau išsilavinusiam stebėtojui… Taip, šios seimo kadencijos metu mes paskutinį kartą matome merdijantį Rolandą Paksą, exprezidentą ir dukartpremjerą, ne itin adekvatų žmogų, tačiau parodžiusį, jog atsistatydinti galima daug kartų ir iš kokių tik įmanoma pareigų. Panašiai galime apibūdinti ir Gediminą Vagnorių. Galbūt būtų galima prisiminti dar kelias asmenybes, kurių jau niekas nebeprisimena, tačiau tikrai neverta. Taip, tai gyvieji politiniai lavonai, kurie vis dar nesusitaiko su mintimi, kad jie – jau praėjusio pasaulio atgyvenos, kur nebesugebama patraukti žmonių dėmesio, kur nebėra idėjų ir pasiūlymų. Tikrai, riba peržengta. Tiesa, praėjusi epocha dar ilgai neduos ramybės su savo reliktais, tačiau ne mažiau džiugu, jog simbolius jau pradėjome laidoti. Nors procesas žada užsitęsti dar kelis metus.
Ir dar… Iš visų buvusių, ir buvusių ne kartą, atrodo, kol kas realiausia, jog tryskartpremjeru pirmasis tapti turi galimybių Būtent Andrius Kubilius, įvykdęs tai, ko dar niekada nebuvo Lietuvos politinės kultūros praktikoje – viena seimo kadencija tolygu vienai vyriausybei. Dėsninga… Pokyčiai ir peržengtos ribos.
Atėjo iš: jurodivai.lt
comments feed
No Comments